Smilgynų žmonės nepasiduoda nevilčiai

Vokiečių laikais čia driekėsi pasienio zona, neatsiejama nuo incidentų ir įtampos. Viso to nebėra, tačiau traumos nuo senų laikų įsisukančios į dažno smilgyniškio kiemą.

Juozas Veselis 1957 metais būdamas penktokas su klase iš Klaipėdos važiavo užminuotu keliu į talką "Pergalės" kolūkyje. Sprogus minai, buvo sužeistas, gulėjo ligoninėje. Penki žmonės tąsyk mirė, 14 buvo sužeisti. Iki šiol Juozas gyvena su nuolatiniu skausmu stuburo srityje.

Janina Šikšnienė susižeidė, kai vakare tamsoje vesdama į tvartą karvę smarkiai griuvo. Atsidūrė ligoninėje. Dešiniąja ranka iki šiol negali normaliai dirbti.

Stefanija Skurdauskienė nukrito nuo vežimo ir "nulūžo galvą". Buvo paralyžiuota koja ir ranka. Sanatorijoje pasitaisė, tačiau ištiko insultas. Atėmė kalbą ir nebematė viena akimi. Kol bejėgė gulėjo ligoninėje, mirė vyras Jurgis. "Prasilenkėme, aš jo mirusio nemačiau", - stebėjosi keista likimo "malone".

Net jaunimas rizikingą žaidimą sumąstęs. Įšaldo tvenkinio eketėje balkį, aplink kurį įsukamos rogės su ekipažais. Skriejant šioje karuselėje ne vienas nulekia. "Neįmanoma apsakyti, reikia patiems pabandyti", - nebeaiškino detaliau mechanizmo vaikinai, pridurdami, kad taip pasilinksminti nesusidaužius šonų nepavyksta.

Bebaimė Stefanija tvirtina, jog žmogui įmanoma susitaikyti su viskuo

Ieško nuotykių

Išsibarstę po ilgą kaimo kelią iš mokyklos Plikiuose kaip tik parkeliavo moksleiviai. "Mūsų nedaug, bet daugiau nei 20 bus", - aptakiai atsakė vienas iš jų į klausimą, kiek Smilgynuose atžalyno?

Pagrindiniu laisvalaikio užsiėmimu jaunosios smilgyniškės vadino vaikščiojimą vieninteliu ilgu Smilgynų keliu. "Per dieną - kokį 100 kartų", - stebėjosi Audrius. Kartais prisijungia ir berniukai, bet ne pėsti, ant dviračių, o Karolis - ant motorolerio.

"Vaikštome ir mąstome, ką daryti, kur "nusidaužti?" - sakė Ramunė. "Vaikštome ir laukiame žiemos, - pridūrė kažkuris iš vaikinų. - Tokiu laiku jau užšaldavęs "prūdas", darydavome karuselę".

Padeda darbas ir kaimynai

Dažnas Smilgynų vyras palieka pasaulį senatvės nesulaukęs. "Stiprūs vyrai išmirė", - konstatavo moterys, svarstydamos, kad gal ne tokie ir stiprūs buvo, kad išmirė. Suskaičiavo, jog kaime gyvena 16 našlių. Antrųjų pusių netekusios moterys stengiasi nepalūžti ir atsitiesusios gyvena tarsi iš naujo. Kaip joms tai pavyksta? Anot jų pačių, - neatstumia pagalbos.

Anapilin vėžio "išprašytas" Kazys buvęs Janinai pirmoji meilė, pragyveno kartu 49 metus, apie auksines vestuves kalbėjo. "Buvo skaudu, ašaros dažnos, paskui supratau, kad turiu nesėdėti, o dirbti, ką nors veikti".

Nepatinkanti Janinai ir traumuota ranka, bet ką gero, klausė, išdejuosi? Daržas, šiltnamis, bulvės, pomidorai, gėlynai, 15 vištų, dar kiemas, - atskleidė savo veiklos barus.

Nepasiduoti liūdesiui padėjusios kaimynės Irena Šimkienė, Danutė Jurkienė, Morta Liutikienė. Ir dabar viena pas kitą apsilanko, bendrauja, kavutės išgeria.

Bėga nuo vienatvės

Dar Klaipėdoje šaudė, kai Stefanija Skurdauskienė čionai atsikėlė. 80 jau perkopusiai moteriai išsigelbėjimu vienatvėje tapo įvairiausia veikla. Nusibosta mezgimas - siuvinėja, nusibosta vynioti siūlus - skaito; išvardijo bene 7 skaitomus laikraščius bei žurnalus. "Ir kiaurą dieną meldžiuosi, - sako, - su Marijos radiju. Šešis rožinius per dieną sukalbu".

Tiek apsčiai maldos, pastebi Stefanija - ne tik iš neturėjimo, ką veikti: "Prisigriešijau" jaunystėje, "šnapsę" gėriau, viską dariau - dabar turiu atgailauti".

Dirba ir vietinių

Niekur nebuvo matyti ženklų, rodančių, jog kaime įsikūrusi metalo perdirbimo įmonė - UAB "Smilgynai".

"Su metalu dirbti šioje bazėje pradėjome, kai per įmones riedėjo bankrotų banga, ir staklės buvo pardavinėjamos, galima sakyti, už metalo laužo kainą, - papasakojo Klaipėdoje gyvenantis bendrovės direktorius Vladas Bačiliūnas, anksčiau dirbęs Vakarų laivų remonto įmonėje ir pats turįs 6-ąją tekintojo kategoriją.

Bendrovėje iš 15 darbuotojų yra ir keletas vietinių gyventojų. Ir daugiau vietinių prašosi priimami, tačiau nėra specialistų - jie atvažiuoja iš Klaipėdos, kurioje, anot pašnekovo, metalo apdirbėjai baigia išmirti. Kad išmoktų, reikia ne vienerių metų. Vietinio jaunimo tokiems mokslams nematąs.

Kaime sakoma, kad jiems pasisekė, nes Smilgynuose, išskyrus dar stalių dirbtuves, nėra daugiau darbdavių. Stambių ūkių taip pat nėra. Į klausimą apie atlyginimus, direktorius atsakė: "Tikrai daugiau nei minimumas".

Direktoriaus pastebėjimu, tokių įmonių, kur remontuotų ekskavatorių, traktorių, sunkvežimių detales, kaip jie kad daro, mažai likę. Tikino, kad reklamos jiems nereikia - sužino klientai vieni iš kitų.