Skleidė Budriuose mokslo šviesą

Sofija Šišniauskaitė (1908-1984) gimė Kretingoje darbininkų šeimoje, kurioje augo ir 1906 m. gimusi vyresnė sesuo Akvelina. Jų medinis namas stovėjo Akmenės gatvės atkarpoje, vedančioje nuo Vilniaus gatvės pėsčiųjų tilto per Akmeną link, sovietmečiu veikusios "žuvinės" vietoje.

Baigusi Kretingoje pradžios mokyklą, ji įstojo į 1920 m. rudenį pradėjusią veikti Kretingos progimnaziją. Šiai mokyklai miesto Savivaldybė iš pirklio Geršono Olšvango išsinuomojo kiek apleistą mūrinį raudonų plytų namą, stovėjusį prie Kretingos liuteronų bažnyčios, dabartinės Rotušės a. 10 pastato vietoje.

1929 m. vasarą S. Šišniauskaitė pedagoginių darbų kursuose Telšiuose mokėsi ir kartonažo darbų.

Jo remontu rūpinosi progimnazijos tėvų komitetas, o lėšas mokytojų atlyginimams ir mokymo priemonėms skyrė švietimo ministerija. Taip 1920 m. rudenį mokslo metus dviejose klasėse pradėjo 56 vaikai. Pirmasis direktorius buvo Bronislovas Valiušaitis (1898-1981), o nuo 1923 m. kunigas Petras Ruškys (1876-1963).

Progimnaziją lankė Kretingos miesto ir apskrities kaimų ir miestelių, taip pat kaimyninių Gargždų ir Palangos miestų bei jų apylinkių vaikai. Joje buvo mokoma lietuvių, lotynų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbų, istorijos, gamtos mokslų, piešimo, dainavimo, geografijos ir tikybos dalykų, dirbo 7 pedagogai.

Daug dėmesio buvo skiriama ir užklasinei veiklai. Mokiniai rengė vaidinimus, dalyvaudavo medžių sodinimo talkose. Tarp mergaičių buvo populiarūs gimnastikos pratimai, "gyvieji paveikslai".

Tai XIX-XX a. pradžioje paplitęs scenų su grupe įvairiomis pozomis sustingusių modelių, vaizduojančių kokią nors sceną ar tapybos paveikslą, reiškinys. Berniukai taip pat užsiimdavo gimnastika, populiaru buvo ir spalvotomis vėliavėlėmis "kalbinti" Morzės abėcėlę, o visi kartu stengdavosi aplankyti ir Palangą, pamatyti jūrą.

V. Jankauskas (sėdi trečias iš dešinės) tarp Budrių dramos kuopelės narių 1918 m. Antras iš dešinės stovi jos vadovas Vytautas Mongirdas.

1924 m. baigusi progimnaziją Sofija nusprendė savo gyvenimą paskirti pedagoginiam darbui, nes jaunai valstybei mokytojų labai trūko, be to, tapti mokytoju skatino ir būsimas gana aukštas socialinis statusas ir visuomeninis autoritetas.

Prie progimnazijos veikė beraščių ir mažaraščių kursai suaugusiesiems, o nuo 1923 m. pradėti rengti ir dvimečiai pedagoginiai kursai, kuriuose galėjo mokytis asmenys, baigę nors 4-ias vidurinės mokyklos klases.

Baigusieji kursus po 2 metų praktikos gaudavo jaunesniojo mokytojo vardą ir jų baigimas suteikdavo tas pačias teises, kaip ir baigusių 2 mokytojų seminarijos kursus. Atsikūrusiai Lietuvos valstybei skubiai reikėjo spręsti gyventojų raštingumo problemas.

Šiandien sunku įsivaizduoti, kad, 1923 m. šalies gyventojų surašymo duomenimis, 51,7 proc. Kretingos apskrities gyventojų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.

1927 m. sėkmingai baigusi dvimečius kursus, kurių metu ji užmezgė draugystę su taip pat juos baigusiu V. Jankausku, Sofija pradėjo dirbti Kretingos apskrities Skuodo valsčiaus Paluknės liaudies mokyklos jaunesniąja mokytoja.

V. Jankauskas (1903-1990) gimė Grūšlaukės vargonininko šeimoje. Jo tėvas Pranas Jankauskas (1858-1932) buvo šios bažnyčios vargonininkas, bažnyčios choro vadovas, atlikdavo ir zakristijono pareigas. Praėjus 9 mėnesiams po sūnaus Vinco gimimo, staiga mirė jo mama.

Sofija ir Vincas Jankauskai prieš savo vestuves 1932 m.

Kadangi namams, kuriuose augo dar ir sesuo, skubiai reikėjo moteriškų rankų, P. Jankauskas netrukus vedė antrą kartą, nors Grūšlaukės bažnyčios klebonas tokia greita santuoka ir nebuvo patenkintas.

Gal tai ir tapo priežastimi šeimai 1904 m. persikelti gyventi į Budrius, kur P. Jankauskas pradėjo dirbti 1903 m. naujai pastatytos bažnyčios vargonininku. Jis buvo ne tik geras vargonininkas, bet ir jų meistras.

1928 m. jo sumeistrauti 3 balsų su unikalia oro dūmimo sistema vargonai bažnyčioje susirinkusius tikinčiuosius tebedžiugina ir šiandien. O tuo metu Budrių bažnytkaimis, kuriame gyveno 233 žmonės, buvo seniūnijos, priklaususios Kartenos valsčiui, centras.

1906 m. čia atvykus klebonauti aktyviam lietuvybės ir lietuviškos spaudos leidėjui bei platintojui kunigui Felicijonui Leliui (1870-1949), aplinkiniuose kaimuose pradėjo veikti slaptos lietuviškos mokyklos, o pačiuose Budriuose 1909 m. jo paties rūpesčiu atidaryta ir valdinė 3 skyrių rusiška pradžios mokykla.

Iš Baltarusijos atvykęs mokytojas iš pradžių nemokėjo ir lietuviškai, bet gana greitai išmoko.

Šioje mokykloje savo mokslus pradėjo ir kiek paaugęs V. Jankauskas.

Mokyklos vedėjas V. Jankauskas, mokytoja Merkevičiūtė ir ištikimas draugas šunelis Citris prie mokyklos apie 1931 m.

Guvus, malonių veido bruožų, gražiai nuaugęs berniukas sekė tėvo pėdomis, mokėsi muzikos, jų namuose buvo fisharmonija, smuikas.

Jau būdamas paauglys, pradėjo vargonauti Budrių bažnyčioje, dalyvavo ir teatrinės kuopelės veikloje, kuriai vadovavo Mišučių dvare, netoli Budrių gyvenęs iš senos žemaičių bajorų giminės kilęs Vytautas Mongirdas (1888-1943).

Jis ir jo brolis Vladas Mongirdas (1877-1960) 1900 m. Palangoje pastatyto pirmojo lietuviško spektaklio "Amerika pirtyje" vienas organizatorių ir dalyvių, 1917 m. rugsėjo 18-22 dienomis dalyvavo ir Lietuvių konferencijoje, sudariusioje Valstybės Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą.

Brolių Mongirdų veikla skatino apylinkių žmones siekti savo valstybės atkūrimo, budino lietuviškumą ir tautinę savimonę.

Įsisteigus Kretingos progimnazijai, 1920 m. joje pradėjo mokytis ir V. Jankauskas. Jaunai, neseniai atsikūrusiai valstybei reikėjo gabių, savo darbui atsidavusių žmonių.

Tapti mokytoju skatino ne tik noras auklėti jaunimą meilės savo tėvynei dvasia, skiepijant bendražmogiškąsias vertybes, bet ir gavo solidus atlygis, pagarba ir gana aukštas visuomeninis bei socialinis statusas.

Baigęs dvimečius mokytojų kursus, V. Jankauskas 1927 m. grįžo į Budrius, čia pradėjo dirbti pradinės mokyklos mokytoju, o netrukus tapo ir jos vedėju, o jo pažintis su S. Šišniauskaite virto meile.

Skirtingose mokyklose mokytojavę jauni pedagogai neužmiršo vienas kito, susirašinėjo laiškais, keisdavosi fotografijomis. Lemtingi jiems tapo 1932 m., kai pora nusprendė toliau žengti bendru gyvenimo keliu, tais pačiais metais Palangos bažnyčioje susituokė ir apsigyveno Budriuose.

Medinėje Budrių pradinėje mokykloje, kurioje buvo 4 klasės ir mokėsi apie 60-70 vaikų iš Budrių, Kašaičių, Nausodžio, Žutautų ir sovietmečiu sunaikinto Šmilkščių kaimo, viename gale buvo įrengtos 2 klasės, kuriose kartu mokėsi I ir III klasių bei II ir IV klasių mokiniai. Kitame mokyklos gale buvo mokytojų šeimos kambariai, o antrame aukšte miegamieji ir ūkinės patalpos, kuriose buvo laikomi grūdai.

Šalies švietimo ministerija daug dėmesio skyrė mokytojų kvalifikacijai kelti, tam buvo rengiami pedagoginių darbų vasaros kursai.

Išlikusi nuotrauka, kurioje įamžinti Telšiuose 1929 m. vykusių kursų dalyviai, tarp jų ir S. Šišniauskaitė.

Jiems vadovavo ir dėstė to meto žymūs pedagogai Antanas Vokietaitis (1877-1950), Vincas Ruzgas (1890-1972) ir kiti. "Nėra kilnesnio ir malonesnio darbo kaip mokytojo", - sakydavo A. Vokietaitis. Dabarties pedagogai tai perskaitę gali ironiškai nusišypsoti, bet tada tai buvo tiesa.

Orus 350-500 Lt atlyginimas, mokinių ir jų tėvų pagarba, visuomeninis statusas traukė gabius, savo tėvynę mylinčius žmones.

Mokytojas buvo autoritetas ir šviesulys ne tik kaime.

Tad suprantama, kad vasaros kursuose buvo mokoma knygrišystės, kartonažo, medžio ir metalo apdirbimo, gyvosios gamtos pažinimo, kūno kultūros, žemės ūkio ir kitų darbų, kad juos baigęs mokytojas galėtų ne tik papasakoti, bet ir savo pavyzdžiu parodyti mokiniams, ką ir kaip daryti.

Jaunai mokytojų šeimai, kartu pragyvenusiai keletą metų, nesisekė sulaukti palikuonių ir tai kėlė susirūpinimą. Laimei, netoliese šalia Jokūbavo, Stončių dvare, gyveno žinomas gydytojas, 1933-1939 m. dirbęs Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės Vidaus ligų skyriaus vedėju, Karolis Parčevskis (1875-1957), kuris savo dvare konsultavo ir gydė pas jį atvykstančius žmones.

Tikėtina, kad šio gydytojo pastangomis 1936 m. pasaulį išvydo pirmagimė dukra Emilija, o 1939 m. ir sūnus Pranas. Gyvenimas prieškariu tuometinėje provincijoje skyrėsi nuo dabarties gyvenimo.

Pačiuose Budriuose veikė Kretingos vartotojų bendrovės ir privačios parduotuvės, pavasarininkų kuopa, fotografo J. Didelio fotoateljė, dalis kaimo vyrų priklausė Šaulių sąjungai (LŠS), kurios Budrių būrio vadovas ir buvo V. Jankauskas.

Šaulių veikla tarpukariu apėmė ne tik karybą, bet ir sportą bei kultūrą. Šaulių būriuose buvo kuriami pučiamųjų orkestrai, dramos būreliai, bibliotekos ir pan. Vienas iš 10 įsakymų šauliui buvo "Švieskis ir šviesk", taip pat "Saugok valstybės turtą".

Išlikęs 1935 m. liepos 20 dieną rašytas pasižadėjimas, kuriuo LŠS Kretingos rinktinės Budrių šaulių būrio valdybos pirmininkas V. Jankauskas raštiškai pasižadėjo valstybės archeologinei komisijai prižiūrėti Kačaičių piliakalnį ir jį saugoti nuo sunaikinimo.

Kai kurie apylinkių gyventojai, nesupratę jo svarbos šalies istoriniam ir kultūriniam palikimui, jo šlaituose išsikasdavo rūsius, kuriuose per žiemą laikydavo bulves, taip jį ardydami ir skatindami šlaitų slinkimą.

V. Jankauskas priklausė ir dešiniuosius politikus bei jų rėmėjus vienijusiai Lietuvos tautininkų sąjungai ir profesinei Lietuvos mokytojų sąjungai.

Šeimos pajamos leido oriai gyventi, šviesti save ir kitus, padėti artimui ir kitiems žmonėms, aukoti labdarai, tobulėti ir profesinėje veikloje.

Jankauskų šeima prenumeravo visuomeninius laikraščius ir žurnalus: "Trimitas", "Naujoji Romuva", "Ūkininko patarėjas", "Lietuva aidas" bei profesinius "Mokykla ir gyvenimas" ir "Tautos mokykla", reguliariai pirkdavo ir naujausias knygas.

Kasdieninės maisto ir pramonės prekės buvo perkamos Kretingos bendrovės parduotuvėse Budriuose ir Kretingoje, jie buvo ir šios bendrovė pajininkai, kas suteikė teisę už prekes atsiskaityti vieną kartą mėnesio gale.

Šioje bendrovėje dirbo Sofijos sesuo Akvelina Pliuškienė, kurios sūnus Vladas, gim. 1930 m., po šeimos skyrybų gyveno Jankauskų šeimoje ir mokėsi Budrių pradinėje mokykloje.

Jankauskai buvo įsigiję ir 6 ha žemės, buvo beveik pastatytas gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, iškastas tvenkinys. Šeima savo reikmėms samdydavo vietos žmones.

Deja, likimas ir suirutės taip lėmė, kad šiuose namuose šeimai taip ir neteko gyventi.

Viskas iš esmės pasikeitė 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą. Visuomeninės ir politinės organizacijos buvo uždraustos, kuriamos naujos sovietinės.

Mokyklose vietoje tautinių ir religinių simbolių atsirado Stalino, Lenino ir Markso portretai, buvo brukama komunistinė ideologija.

1941 m. vasarą prasidėjo ir patriotiškai nusiteikusių žmonių suiminėjimai ir tremtys į Sibirą, sovietinius lagerius.

Taip iš Budrių apylinkių į Sibirą buvo išvežti Jokūbave gyvenęs buvęs šalies prezidentas Aleksandras Stulginskis (1885-1969), Mišučių dvaro valdytojas Vytautas Mongirdas su uošviu Kretingos notaru Jonu Kentra (1869-1942), Stončių dvaro valdytojas gydytojas K. Parčevskis ir kt.

Mokytojų Jankauskų šeimai represijų pavyko išvengti. V. Jankauskas, kaip gerai mokantis rusų kalbą, 1945 m. buvo mobilizuotas į Kretingos karinį komisariatą ir ten dirbo vertėju, kas padėjo išvengti tremties į Sibirą, vėliau 1945-1948 m. buvo paskirtas Kretingos apskrities švietimo skyriaus pradžios mokyklų inspektoriumi.

1948 m. rudenį, sugrįžęs į Budrius, dirbo 7-metis mokyklos direktoriumi.

Apie 1956 m. S. ir V. Jankauskai turėjo palikti jiems brangią ir artimą Budrių mokyklą ir persikelti į Valėnus, kur iki pat išėjimo 1966 m. į pensiją dirbo Valėnų pradinės mokyklos mokytojais. Išėję į užtarnautą poilsį, mokytojai apsigyveno Kretingoje, kur praleido likusią savo gyvenimo dalį.

Norėtųsi, kad skaitytojas, perskaitęs šią trumpą mokytojų šeimos istoriją, prisimintų ir savo mokytojus, kurie visais, net ir pačiais sunkiausiais laikais, stengėsi šviestis ir šviesti, ir kad šiandien bei ateityje mokytojo, kaip šalies ateities kūrėjo, svarba ir visuomeninis statusas būtų labiau gerbiami ir vertinami.

Tai prisidėtų prie visuomeninės doros ir tautinės savimonės išsaugojimo.