Sausumos jūreivis Nr. 1

Tęsiame šešiolikos šiemet pilietiškiausiais išrinktų klaipėdiečių istorijas. Tegul neįsižeidžia gausūs mūsų miesto jūrininkai, kapitonai, kad jūreiviu, tegu ir sausumos, Nr. 1 vadinu Aloyzą Každailį. Nors jis ir ne jūreivis, bet visa savo esybe, gyvenimu "rašo" jūros, jūreivių ir jų darbų metračius,   su kuriais galėtų susipažinti jauni ir seni, maži ir dideli.

Į Klaipėdą A. Každailis atvažiavo tik baigęs istorijos mokslus Vilniaus universitete 1965-aisiais. Ir būtų galėjęs ramiai tą istoriją dėstyti Politechnikumo ar bet kurio instituto Klaipėdos filiale, vidurinėse mokyklose. Juk mokymo įstaigose daugiau nei Kraštotyros muziejuje mokėjo... Ėgi ne, - "reikėjo berniukams" jūros žydrynių ir jos gelmių.

Tiesa, viskas prasidėjo "seklumoje" - Kraštotyros muziejaus Jūrų skyriuje Herkaus Manto g. 14, kurio "kapitonas" buvo A. Každailis. Apie jo nuopelnus vėliau statant Jūrų muziejų Kopgalyje, remontuojant namelį Herkaus Manto gatvėje ir abu pripildant jūrinių eksponatų, klaipėdiečiai, ypač vyresnieji, žino jau nemažai. Laikui bėgant, sužinos ir dar daugiau. O štai apie A. Každailio asmenybės žavesį težino labai nedaug žmonių, kaip sakoma, - iš artimesniųjų rato.

Taip jau sutapo, kad kai aš išvažiavau studijuoti į Vilnių, A. Každailis atvyko dirbti į Klaipėdą. Prasilenkėme. Tačiau būdama Vilniuje apie jį jau nemažai žinojau. Mat mano draugė, kaip daugelis kadaise, prievarta buvo įbrukta "studijuoti" į Marksizmo leninzmo universitetą, į vieną kursą su A. Každailiu. Jis, kaip šiomis dienomis išsiaiškinome, dėl tėvelių mokytojų iš Baisogalos biografijų niekaip "netilpo" stoti į partiją ir tuo netgi šiek tiek didžiavosi drauge su architektu Petru Lape, kuris irgi buvo į partiją niekaip "netelpantis" vadovas. O jau visi Klaipėdoje įvertino - reikalingas žmogus tas Každailis jūrų muziejų ant savo ne taip jau stambių pečių tempti. Kliūtis - matai, į partiją negali įstoti. Tai - į Marksizmo leninizmo universitetą "perauklėti" jį.

Na, ir "auklėjosi" jis visai linksmai. Tai visą kursą sukurstydavo kokiai šunybei iškrėsti, tai kurso moterims šventę Kovo 8-osios proga padarydavo. O jos per visą Klaipėdą klegėdavo: "Ak, tas Každailis. Koks išradingas, koks džentelmenas, koks simpatiškas..."

Sužavėta "kursioko" buvo ir mano draugė. Tai iš jos laiškų sužinojau apie poną Aloyzą. O vėliau ir apie Jūrų muziejaus skyrių, apie kurio atidarymą žurnalistinės praktikos metu net ir parašyti žinutę daugiau nei prieš 30 metų teko.

A. Každailis nebuvo ir nėra žmogus, kuriam pakanka "nuo 9 iki 18 val.", kaip labai dažnai nutinka į biurokratinius pančius įsuktam tarnautojui. Muziejui jis buvo atsidėjęs visas 24 valandas per parą net tuomet, kai sapnai aplankydavo. Ir juose ekponatų pateikimo būdai prisisapnuodavo...

Kai jau muziejus Kopgalyje buvo atidarytas ir jo direktorius turėjo teisę prie stalo sėdėti, kumščiu trankyti ir pavaldinius visur varinėti, kaip nutinka su daugeliu "bosų", jis ne tik to nedarė, bet ir pats į jūrų ekspedicijas leidosi, su jūrininkais ir jūrų specialistais bendravo, viską pats siekė išmanyti, į vietas pastatyti.

Štai iš viso to pažinimo ir susiklostė Klaipėdos sausumos jūreivis Nr. 1. Viską, ką sužinojo, ką pačiupinėjo, - į knygas sudėliojo - vaikams ir specialistams. Viskas apie jūrą, jos gyventojus, viskas apie laivus, jų statytojus. Nors kilęs iš Vidurio Lietuvos, bet be galo pamilęs jūrą, A. Každailis ta meile norėjo ir tebenori kitus užkrėsti.

Lietuvos gyventojai galbūt jūrą ir myli. Bet tik tiek, kiek vasarą jos pakrantėje pasidžiaugti ošimu, pasideginti gali. O štai jūros gelmės daugelį baugina. O bijoti lyg ir nebūtų ko, jei tas gelmes pažįsti. Tad A. Každailis darė ir daro tai, ko nė vienas prisiekęs jūreivis - žvejys ar transportininkas - nesiima, - giedoti himnus tokiai jūrai, kokia ji yra: maloninga tiems, kurie ją pažįsta, negailestinga tiems, kurie jos pažinti net nesistengia, tenkindamiesi tik tuo, kiek iš jūros naudos sau gali "išmelžti".

"Ir kur čia pilietiškumas?" - gali paklausti skeptikas. Ogi tai, kad, gyvendamas tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, žmogus daro viską, kas jo jėgoms, tai vietai garsinti, populiarinti. Iki savo paties jėgų išsekimo...