Šaktarpis Rusnėje brido į vandenį

Šaktarpiu pamario krašte vadinamas metas, kai upėmis Kuršių marių link pajuda ledai. Tokiu metu Nemuno deltos žmonės  tarsi įkalinami savo namuose – nei ledu pereisi, nei valtimi išplauksi. Tuomet nuo seno sakoma, kad kaimyno nepasieksi nei ledu, nei bradu.

Šiuo metu šaktarpis Rusnėje jau pasibaigęs, potvynio vanduo vis dar telkšo tik pievose ir laukuose, tačiau šventės dalyviai susibūrė prie upės su  šūkiu „Šaktarpis brenda į vandenį !” Rusnės prieplaukoje kai kurie šventės dalyviai švartavosi su laivais, drąsiausi ir stirpiausi vyrai galynėjosi valčių varžybose plaukdami skersai upės.

Į šventę sugužėjo visi rusniečiai, aplinkinių kaimų gyventojai, privažiavo svečių iš Šilutės, Klaipėdos ir kitų kraštų.    Šiemet Šaktarpio šventė pradėta teatro diena – karališkas Trakų teatras šventės išvakarėse pristatė spektaklį “Lietuvaitės”.  O šeštadienį šventėje klausytojus džiugino pamario krašto kolektyvų muzika, dainos ir šokiai. Tiesa,  koncerto metu dėl elektros trikdžių keletą kartų dingo garsas, tačiau muzikantų tai neišgąsdino.

 „Ne  bėda, mes ir be elektros dainuoti ir šokti galime. Džiugu, kad oras puikus, kad saulė šviečia ir tiek daug žmonių. Labai džiaugiamės, kad Šaktarpio tradicija taip puoselėjama ir vis labiau žinoma“, - sakė Solveiga Mockienė „Rusniečių“ kolektyvo  vadovė ir šokėja.

Viena smagiausių  Šaktarpio šventės dalių – kulinarinio paveldo degustacija. Pamario patiekalai – tai ne tik rūkyta žuvis ar kepta stinta,  tai ir žvėrienos sriuba, ir plovas, skirtingų grūdų košė, ir gardūs pyragai bei punšas.

Greičiausiai šventėje buvo suvalgyta žvėrienos sriuba, kurią išvirė sodybos “Pakalnės vingis” šeimininkai Daiva ir Raimondas Plikšniai.  Apie 140 litrų sriubos su stirniena, šerniena ir kiauliena išgaravo per pirmąją šventės valandą. “Tai mūsų tradicinis patiekalas, žmonės, jau žino mūsų sriubą, nes verdame ją daug metų”, - sakė D. Plikšnienė, kuri dalyvauja Šaktarpio šventėje nuo pat jos pradžios.

“Lietuviškos morkos, mėsa , svogūnai ir ryžiai iš Azijos“, - pristatė savo plovo sudėtį Jonas iš Žalgirių kaimo, nutylėdamas gardžiausius plovo prieskonius – razinas ir džiovintus abrikosus. Apie 15 litrų plovo vyras taip pat išdalino nė nemirktelėjęs.

„Plovui reikia tylos, trečdalį laiko reikia girdėti, kaip ūžia puodas, nes pagal garsą reguliuojamas ugnies kaitrumas. Jeigu puodo negirdi – didelė tikimybė, kad plovas prisvils. Šį kartą neprisvilo, nors šventė išties triukšminga. Plovas – tai technologija, jeigu jos nesilaikoma, tai tik ryžiai su mėsa“, - aikškino ponas Jonas, pridurdamas, jog vienas iš svarbių plovo technologijos aspektų yra jo valgymas. „Visą plovą iš puodo reikia išversti ir valgyti su pirštais“, - sakė vyras.

Kulinarinis paveldas šventėje  buvo mainomas į rusnietiškus pinigus – visi patiekalai kainavo po 50 pfenigių arba pusmarkę.  

Šaktarpio šventės pinigai  buvo keičiami muitinėje prie įėjimo į šventės zoną.  „1 Eur lygus  1 pusmarkei“, - informavo muitininkė Audronė ir patikino, jog per pirmąsias keletą šventės valandų  išdavė apie 500 pusmarkių.