Potvynio apsuptieji ne visada dėkingi gelbėtojams

Lietuvos kariuomenės civiliams į Pagėgius atsiųsta amfibija į pagalbos misiją išsirengė lygiai prieš savaitę. Nutarta būtiniausiais produktais bei reikmenimis aprūpinti Nausėdų, Pelenių ir Kucų kaimų gyventojus. Pasiekus pastarąjį pasigirdo gyventojų nepasitenkinimo šūksniai: žmonės tik į jų kiemą įriedėjus karinei technikai susizgribo, kad gyvena gerokai atplėšti nuo civilizacijos ir savo geradariams skubėjo ne dėkoti, o juos koneveikti. Pasirodo, pagalbą teikiantiesiems tokia žmonių reakcija – įprastas dalykas.

Nors iki išvardintų kaimų nuo Pagėgių netoli, šįkart kelionė pas potvynio zonoje atsidūrusiuosius užtruko: gelbėtojams teko vykti aplinkkeliu – per Panemunę. Jau tada kalbėta, kad amfibija tokiomis oro sąlygomis, jeigu jos nepasikeis, gabena krovinį pirmą ir paskutinį kartą. Mat gerokai pašalus ši karo technika storo ledo sluoksnio neįveikia. Ugniagesiai gelbėtojai tikina, kad stipriau pašalus gyventojams pagalba iš sausumos nereikalinga: jie ledu sausumą gali pasiekti patys.

Gabena tik tai, ko reikia

Sausio 15-ąją į apsemtus kaimus Stoniškių seniūnijos ūkio reikalų specialistė Dalė Lukošienė gabeno gyventojų užsisakytus produktus bei reikmenis, kartu su gelbėtojais namo nutarė vykti ir jauna Pelenių kaimo gyventoja.

– Su apsemtų kaimų, sodybų gyventojais ryšį palaikome nuolatos. Ir šiandien prieš kelionę dar kartą perskambinau žmonėms, pasiteiravau, ko jiems atvežti. Gabename septynis buitinių dujų balionus, vienos sodybos šeimininkas prašė atvežti akmens anglių, kitam prireikė detalių dirbtuvėms, trečiam – maisto, ketvirtam – vaistų ir t.t. Užsakymai būna įvairūs: viską detaliai užsirašau, viską žmonėms raportuoju, kad nekiltų nė menkiausių abejonių, – pakeliui į pirmą kelionės tikslo tašką kalbėjo D.Lukošienė.

Įspūdinga kelionė

Nuo Pagėgių pasieniečių būstinės, kurioje šiuo metu dislokuota amfibija, iki Panemunės karių vairuojama technika važiavo asfaltu. Kuomet pravažiavome kelio ženklą, žymintį miestelio pabaigą, amfibija, vikšrais traiškydama potvynio ledą, įniro į vandenį. Toliau savo tikslo siekėme „apgraibomis“ – buvo galima tik nuspėti, kurioje vietoje po vandeniu, pasidengusiu ledu, yra kelias. Todėl buvo vietų, kai keliavome svirdami į šoną, arba tiesiog plaukėme. Kelionė pirmyn truko gerokai ilgiau nei atgal, jau prakirstu keliu, ir paliko daug neišdildomų įspūdžių.

Pirmosios apsemtos sodybos Nausėduose gyventojai pagalbininkus pasitiko šypsenomis – akivaizdžiai matėsi, kad žmonės pasiilgo paprasto žmogiško pasilabinimo. Perdavėme jų užsakytas prekes ir atsisveikindami žadėjome dar šiandien pas juos sugrįžti. Už kelių kilometrų laukė kita stotelė – Pelenių kaime. Sodybos šeimininkai atskubėjo ne pasiimti prekių, o pasitikti savo dukros. Pasak, D.Lukošienės, šie žmonės potvynio nemalonumams ir trūkumams visada pasiruošę ir retai ko pristinga.

Dėkingi ne visi

Kad tokių rūpestingų vietos gyventojų esama nedaug, įtikino paskutinė mūsų dienos vizito „stotelė“ Kucuose, kuriuose gyventojų daugiausia (trijose sodybose gyvena 31 žmogus), laukė nemaloni staigmena.

Susidarė įspūdis, kad gelbėtojams pasiekti užsibrėžtą tikslą – suteikti pagalbą pavojuje atsidūrusiesiems – kur kas didesnis džiaugsmas nei tiems, kam toji pagalba gabenama. Kai iš amfibijos kraunant paskutinius dujų balionus, krepšius su maisto produktais ir medikamentais pasigirdo nepatenkintųjų šūksniai, besišypsančius kariškių veidus aptemdė liūdesys. Jų nesušildė nė vietos ugniagesių siūloma karšta kava. Šurmuliuojantys kaimiečiai, kaip paaiškėjo, tikėjosi, kad amfibija dėl jų kursuos pirmyn ir atgal keletą kartų.

Apkūni moteriškė dėstė, kad nepasitiki seniūnijos darbuotoja, kad neturi pinigų ir negali užsisakyti prekių į namus, kad jai būtina pačiai nuvykti į Pagėgius ir ten išsigryninti pinigų, kad galėtų atsiskaityti su seniūnija. D.Lukošienė susirinkusiems kuciškiams priminė, kad dar tą patį rytą su jais kalbėjosi telefonu, teiravosi, ar visi pateikė visus užsakymus. Tačiau moteriškė, grieždama dantį, mestelėjo, kad kalbėtis su seniūnija tas pats, kas su siena.

Siekia dėmesio sau

Atgal keliavome tylėdami. Vietos ugniagesiai ir Stoniškių seniūnijos atstovė vėliau pasakojo, kad vieni potvynio zonoje gyvenantys žmonės apsirūpina būtinomis atsargomis, nes supranta, kur gyvena, antri reikalauja, kad jais būtų pasirūpinta, nes jie – nuskriaustieji.

– Yra buvę, kai atvykę į potvynio bangų skalaujamą sodybą išgirstame, kad gyventojai neturi guminių batų, dar būtų gerai, kad kitu reisu jiems atgabentume valtį ir gelbėjimosi liemenes. Kurioziška, bet tai tiesa. Greičiausiai taip besielgiantys dėmesio išlepinti žmonės įprato, kad jų gyvenimu, buitimi domimasi ne tik savivaldybės, bet visos šalies mastu. Gali būti, kad tokie žmonės savo iš savo nelaimės bando išpešti net ir naudos. Mes prie to jau pripratę, – kalbėjo ugniagesiu Pagėgiuose jau 15 metų dirbantis vyras.

Potvynis nesitraukia

Grįždami į Pagėgius dar kartą stabtelėjome Nausėduose, iš ten parsigabenome ne tik du žmones, bet ir visureigį „Nissan Patrol“. Juo su gelbėtojais į kelionę susirengęs jaunas vyras sakė grįšiąs namo po to, kai potvynio vanduo pasitrauks.

Deja, Nemunas kol kas iš Pagėgių savivaldybės laukų trauktis neketina. Po to, kai į Kucus gabenome prekes amfibija, potvynio apsemti laukai pasidengė dar storesniu ledo sluoksniu. Vakar kalbinti Pagėgių ugniagesiai patvirtino – amfibija pas gyventojus keliavo pirmą ir paskutinį kartą.

– Gali būti, kad šios galingos technikos mums dar prireiks, kai prasidės atlydys ir ledai Nemune pajudės. O šiuo metu žmonės Pagėgius bando pasiekti keliaudami ledu. Jie, kaip bebūtų, yra vietos gyventojai, puikiai žino, kuriose vietose tyko pavojai, kur gali rastis properšų, – sakė Pagėgių priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirbantis Alvydas Mikašauskas.

Pareigūnas patikslino, kad pagalba gyventojams buvo teikiama dar kartą. Aerovaltimi produktai ir reikmenys sausio 17-ąją pasiekė Plaušvarių kaimo gyventojus.

Tauragės kariai budi visoje Lietuvoje

Šiuo metu turima gelbėjimo technika užlietomis lankomis ir keliais pravažiuoti negali. Panaudoti aerokaterį ar gelbėjimo valtį neįmanoma, nes atšalus susidarė 5–7 cm ledo sluoksnis. Be to, visa potvynio teritorija nėra vienalytė – gausu sausumos iškilimų, kanalų, srovių išgraužų ir kitų kliūčių. Lietuvos kariuomenės amfibija gali tiek važiuoti, tiek plaukti. Ja galima gabenti gana didelį krovinį, prireikus net automobilinę gaisrinę cisterną su vandeniu. Tačiau šiuo metu amfibija storo ledo nebeįveiktų. Operacijoje dalyvavę kariai pasakojo, kad ambifija, riedėdama keliu, sunaudoja apie 140 litrų degalų 100-ui kilometrų. Kariai sakė, kad amfibija skirta krovinius gabenti nuo laivo iki sausumos ir atgal.

Tad plaukiant šios technikos kuro sąnaudos sumažėja daugiau nei perpus. Pagalbos pagėgiškiams teikimo operacijoje dalyvavo ir Tauragės miškuose dislokuoto bataliono kariai. Mat Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotasis pėstininkų batalionas šiuo metu vadovauja Taikos meto užduočių operacinių pajėgų Sausumos pajėgų elementui. Bataliono štabo S5 skyriaus viršininkas kapitonas Rokas Jonikas sako, kad tauragiškių budėjimo misija eina į pabaigą – ji baigsis šių metų gruodžio 31 d.