Nusilenkė Lietuvai, muziejui įteikęs kilnią dovaną

Nuotraukose – ikikariniai Salantai

P. Vaniuchinas neslėpė, kad kelerius metus brandinęs mintį, jog teisingiausia būtų tai, kuo degė nuo pat jaunystės – rinkti Salantų miesto istoriją liudijančius eksponatus, tai, ką vertingo surado ir įsigijo iš privačių kolekcijų bei užsienio aukcionuose ir ką žmonės dovanojo, atiduoti Kretingos muziejui.

„Kaskart nuglostydavau tuos eksponatus rankomis ir akimis. Bet ateina laikas atsisveikinti ir, manau, kad tam tinkamiausias momentas yra dabar“, – teigė P. Vaniuchinas.

Muziejui perduotoje jo kolekcijoje – gausus pluoštas nuotraukų, kuriose užfiksuoti ikikariniai Salantų miesto vaizdai, tai, ko šiandien nebelikę: yra nuotraukų iki didžiųjų gaisrų, kilusių 1921 ir 1926 metais, klebono Pranciškaus Urbonavičiaus įsteigta mergaičių pradžios mokyklos, religinių organizacijų, miesto švenčių momentai.

Tarp nuotraukų gausos P. Vaniuchinas išskyrė iš JAV atsiųstas ir vaizduojančias imbariškio generolo Prano Tamašausko gyvenimą. Taip pat jis surinko pluoštą unikalių prieškario Lietuvos kadrų iš legendinių lakūnų Dariaus ir Girėno mauzoliejaus, prezidento Antano Smetonos vizitų, nepriklausomos Lietuvos karininkų gyvenimo ir kt.

Jis sakė ligi tol skolindavęs nuotraukų muziejaus istorikui Juliui Kanarskui. Nuo šiol jas nuolat galės naudoti mokslinėms studijoms, tyrinėjimams, kad jos padėtų geriau atskleisti krašto ir jo istoriją kūrusių žmonių gyvenimus. „Kas iš to, kad aš laikysiu jas savo spintoj, – tegul būna viešai prieinamos tiems, kam jų reikia“, – kalbėjo salantiškis.

Jaučia pareigą Lietuvai

Kitą kolekcijos dalį sudaro archeologiniai radiniai: žalvarinė baltų apyrankė, akmens amžiaus kirvukas, 1777 m. sidabro lėkštė iš Salantų didikų Vainų dvaro.

„Padovanojau ir savo šeimos relikviją – prosenelio Salantų bažnyčios varpininko Pranciškaus Kungio bareljefą, kurį išdrožė Palangos Juzės skulptūros autorius, garsus Salantų krašto drožėjas Petras Kalenda. Norėtųsi, kad po pasaulį išblaškyti vertingi šio meistro darbai būti surinkti į vieną vietą“, – kalbėjo P. Vaniuchinas, muziejui taip pat perdavęs vertingų dokumentų, XVIII a. išleistų knygų lenkų, graikų-lotynų kalbomis, kelias ikonas, sidabrinius šaukštus.

P. Vaniuchinas neslėpė, jog Kretingos muziejų jis praturtino tokias dokumentais, kurių neturi nei Nacionalinė Martyno Mažvydo, nei Mokslų akademijos bibliotekos. Kai kuriuos iš jo norėję nupirkti Kauno Vytauto Didžiojo Karo bei Kretingos muziejų vadovai.

„Nepardaviau – kas iš tų pinigų, kai turi kilnų tikslą. Tai – mano dovana Salantams, Kretingos muziejui ir indėlis į Lietuvos istoriją valstybės100-mečio proga. Smetonos laikais lietuviai daug nuveikė, švęsdami nepriklausomos Lietuvos 10-metį, todėl ir šiandien kiekvienas, kuo galime, privalome prisidėti prie jos 100-mečio“, – įsitikinęs pašnekovas.

Paniro į heraldiką ir genealogiją

Paklaustas, kodėl, turėdamas tiek daug vertingų eksponatų, nebandė įsteigti muziejaus Salantuose, P. Vaniuchinas neslėpė manąs, jog tinkamesnės vietos savame krašte už Kretingos muziejų nesą: „Salantų gimnazijoje nėra tinkamų sąlygų saugoti istorines vertybes. Turime liūdnų pavyzdžių, kai garsųjį Alekso Gapanavičiaus kraštotyros muziejų, kuriuo būtume galėję didžiuotis, po salantiškio mirties iššvaistė jo palikuonys.“

Vos prieš dvi savaites atsisakęs Lietuvos kultūros paveldo organizacijos, kuriai vadovavo 16 metų, pirmininko pareigų, šiuo metu tarp Vilniaus ir Salantų gyvenantis P. Vaniuchinas yra Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos kancleris.

Atidavęs daug jėgų savo pomėgiui, dirbęs visuomeniniais pagrindais iš užmaršties atkeliant Lietuvos bei Salantų paveldo vertybes, P. Vaniuchinas neslėpė, jog atėjęs laikas sugrąžinti save šeimai – 6-metei dukrai, kuri krikštyta 3 vardais Vaiga Ieva Salanta, bei žmonai Rositai.

„O savo gimtiesiems Salantams būsiu ištikimas ir rūpinsiuosi tol, kol būsiu gyvas. Visą laiką ir visiems sakau, kad „Salonta mon yr Salonta“, – užtikrino per visą pašnekesį žemaitiškai kalbėjęs kraštietis. 

[CITATA]

P. Vaniuchino kolekciją priėmęs Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas patikino, jog ji yra itin vertinga, – kolekcionierius į ją investavęs daug laiko ir lėšų. Ypač turtinga toji dalis, kuri susijusi su Salantų kraštu – dvaro istorija ir asmenybėmis. Tačiau konkrečiai įvardinti visos kolekcijos vertę jis galėtų tik po išsamaus jos aprašymo, – prie šio darbo istorikas sakė sėsiąs kitąmet.

Tokių dovanų, kaip P. Vaniuchino asmeninė kolekcija, Kretingos muziejus tesulaukia kas kelerius dešimtmečius. Du gobelenus „Riteris Maksimiljanas vyksta į Orleo miestą“ ir „Riteris Maksimiljanas grįžta iš Orleo miesto“ – 2016 m. Kretingos muziejui įteikė klaipėdiečių Bogdanovų šeima.

Gobelenai, pasak muziejininkės Jolantos Klietkutės, dar neištirti, – muziejus rengia projektą jiems restauruoti.

Paties aptiktų archaiškų radinių iš vakarų baltų kapinynų muziejui padovanojo kraštietis Denisas Nikitenka, o tautodailininkai – savo darbų.