Nuo Birutės kalno atsivers jūra

Nors šie pla­nai kol kas ana­li­zuo­ja­mi, pa­čia­me ku­ror­te ne­tru­ko pa­sklis­ti kal­bos, ne­va kal­nas bus nu­skus­tas pli­kai kaip dau­ge­lis Lie­tu­vos pi­lia­kal­nių. Mat Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Vy­tau­to mo­ti­nos Bi­ru­tės var­du pa­va­din­tas kal­nas yra ne kas ki­ta, o se­no­vės kur­šių įtvir­ti­ni­mas, ant ku­rio sto­vė­ju­si me­di­nė pi­lis, vė­liau – al­kas, o da­bar lan­ky­to­jus pa­si­tin­ka rau­do­nų ply­tų kop­ly­čia.

Vis dėl­to Bi­ru­tės par­ko tvar­ky­to­jai ti­ki­na, kad vi­sų me­džių ti­krai ne­ke­ti­na­ma iš­kirs­ti, pla­nuo­ja­ma tik at­ver­ti vaiz­dą į Bal­ti­jos jū­rą.

Ply­nai nekirs

Jei pa­žvelg­tu­me į se­ną­sias, XIX am­žiaus pa­bai­go­je da­ry­tas nuo­trau­kas ar prieš po­rą šim­tų me­tų at­si­ra­du­sius pie­ši­nius, iš­vys­tu­me vi­sai ki­to­kį Bi­ru­tės kal­ną. Jis ne­bu­vo toks ap­žė­lęs me­džiais, o jo pa­pė­dė jū­ros link aps­kri­tai bu­vo smė­ly­nai. Prieš ke­lis šimt­me­čius nuo kal­no vir­šū­nės žmo­nėms at­si­ver­da­vo įspū­din­ga pa­no­ra­ma, jū­ros vaiz­dai. Ta­čiau bė­gant me­tams vi­sa te­ri­to­ri­ja vis la­biau ėmė žel­ti, me­džiai – aukš­tė­ti, jų la­jos – pla­tė­ti, ir da­bar tė­ra dvi kuk­lios pros­ky­nos, pro ku­rias ga­li­ma pa­sig­ro­žė­ti Bal­ti­jos ban­go­mis.

To­dėl nuo per­nai pra­dė­jus tvar­ky­ti vi­są Bi­ru­tės par­ką, sa­vo ei­lės lau­kia ir gar­su­sis Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio žmo­nos Bi­ru­tės var­du pa­va­din­tas kal­nas. Pa­sak Pa­lan­gos mies­to bo­ta­ni­kos par­ko di­rek­to­riaus Val­do Pa­ku­so, gre­ta įvai­riau­sių dar­bų įra­šy­ti ir me­džių kir­ti­mas, jų ge­nė­ji­mas ant Bi­ru­tės kal­no bei jo pa­pė­dė­je. „Ga­liu pa­ti­kin­ti, kad taip, kaip Vil­niu­je Ge­di­mi­no, Bi­ru­tės kal­nas ne­bus iš­kirs­tas, mat žmo­nės yra pri­pra­tę prie au­gan­čių ant jo me­džių. Ta­čiau apa­čio­je, va­ka­ri­nė­je kal­no pu­sė­je tarp kal­no ir ko­pų esan­tis pu­šy­nas bus pa­ša­lin­tas. Ne vi­sur, nes kai kur ten yra pel­kės, ir jas to­liau mas­kuos krū­my­nai. Mū­sų tiks­las – nuo Bi­ru­tės kal­no jo lan­ky­to­jams at­ver­ti erd­ves į jū­rą“, - tei­gė V. Pa­ku­sas. Par­ko va­do­vas ak­cen­ta­vo bū­tent prieš­ko­pio me­dy­nus, ku­rie da­bar ir už­go­žia vi­są nuo­sta­bų vaiz­dą į Bal­ti­jos jū­ros to­lius. „Už­li­pęs ant kal­no esi aukš­tai, bet jū­rą ma­tai vos akies kraš­te­liu. Yra tik ke­lios pros­ky­nos, nors ga­lė­tų at­si­ver­ti daug di­din­ges­nis vaiz­das“, - sa­kė jis.

Tie­sa, kal­ba­ma apie 2016-uo­sius me­tus, kai jau bus bai­gia­mas vi­so Bi­ru­tės par­ko tvar­ky­mo pro­jek­tas. „Da­bar ne­aiš­ku, nei kiek me­džių, nei kas juos kirs, nei už ko­kius pi­ni­gus. Kal­ba­me apie idė­ją. Ki­ta ver­tus, žmo­nių ne­tu­rė­tų gąs­din­ti to­kie pla­nai, nes Bi­ru­tės kal­nas pir­miau­sia yra pi­lia­kal­nis, o mū­sų ša­ly­je pi­lia­kal­niai dau­ge­ly­je vie­tų pa­ma­žu at­ve­ria­mi pa­ša­li­nant me­džius. Ir nuo to jie tik gra­žė­ja, at­si­ve­ria se­no­vi­nių gy­ny­bi­nių įtvir­ti­ni­mų struk­tū­ros, prieš­pi­lio vaiz­dai“, - sa­kė V.Pa­ku­sas.

Pa­mirš­ta istorija

Bi­ru­tės kal­ną ir jo pa­pė­dę prieš tris de­šimt­me­čius ne vie­nus me­tus ka­si­nė­jęs, ty­ri­nė­jęs gar­sus Lie­tu­vos ar­cheo­lo­gas pro­fe­so­rius Vla­das Žul­kus LŽ tei­gė, jog tai, kad bus iš­kirs­tos pu­šys, pa­čiam pa­vel­do­sau­gos ob­jek­tui ne­pa­kenks. „Kaip tik au­gan­čių me­džių šak­nys ar­do kul­tū­ri­nius sluoks­nius po že­me. Juk Bi­ru­tės kal­nas ne šiaip ko­kia ko­pa - tai se­no­vės kur­šių pa­sta­ty­tas gy­ny­bi­nis įtvir­ti­ni­mas, pi­lia­kal­nis. Da­bar­ti­nė Pa­lan­ga ir da­lis Kre­tin­gos, Klai­pė­dos ra­jo­nų bu­vo anks­ty­vų­jų vi­du­ram­žių kur­šių Mė­gu­vos že­mė, o Pa­lan­ga – jos cen­tras, pre­ky­bos uos­tas“, - pa­sa­ko­jo moks­li­nin­kas. Jam ka­si­nė­jant Bi­ru­tės kal­ną pa­vy­ko ras­ti ir bu­vu­sių me­di­nių gy­ny­bi­nių įtvir­ti­ni­mų lie­ka­nų, se­no­vės gy­ven­vie­tės pėd­sa­kų kal­no pa­pė­dė­je, uni­ka­lią pa­leoas­tro­no­mi­nę ste­byk­lą, al­ką.

„Ar ten sto­vė­ju­si pi­lis? Ma­no­me, kad ji sto­vė­jo X-XIII a., nes yra ži­no­mas XV a. pra­džios do­ku­men­tas, ku­ria­me ap­ra­šo­mas 1161 me­tų da­nų ka­ra­liaus Vol­de­ma­ro iš­si­lai­pi­ni­mas Pa­lan­go­je ir pi­lies su­de­gi­ni­mas. Toks pa­mi­nė­ji­mas la­bai svar­bus, nes Pa­lan­ga tap­tų vie­na se­niau­siai ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se pa­mi­nė­tų gy­ven­vie­čių Lie­tu­vo­je. Tik kaž­ko­dėl pa­tys pa­lan­giš­kiai, kai ku­rie is­to­ri­kai šios da­tos ne­mi­ni, esą ji nė­ra ob­jek­ty­vi dėl vė­ly­vo šal­ti­nio“, - pa­slap­tis at­sklei­dė pro­fe­so­rius.

Vė­liau, dar te­be­sant įtvir­ti­ni­mams, apie XIV-XVI a. ant Bi­ru­tės kal­no vei­kė al­kas, tiems lai­kams itin mo­der­ni ir uni­ka­li pa­leoas­tro­no­mi­nė dan­gaus švie­su­lių ste­byk­la, tu­rin­ti stul­pi­nę sis­te­mą. „A­nuo­met ant kal­no ti­krai jo­kių me­džių ne­bu­vo, bu­vo gy­ny­bi­niai įtvir­ti­ni­mai. Juk ne šiaip sau da­bar Lie­tu­vo­je vie­nas po ki­to at­ve­ria­mi pi­lia­kal­niai. Taip at­ku­ria­mas au­ten­tiš­kas jų vaiz­das“, - tei­gė Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to prof. V. Žul­kus. Bo­ta­ni­kos par­ko va­do­vas pa­ti­ki­no, kad ry­ti­nė Bi­ru­tės kal­no da­lis ne­bus lie­čia­ma, pjūk­lai dar­buo­sis tik va­ka­ri­nė­je jo da­ly­je.

Pa­gal se­ną, bet moks­li­niais ty­ri­mais ne­pat­vir­tin­tą le­gen­dą, Bi­ru­tės kal­ne 1382 me­tais pa­lai­do­ta pa­ti Kęs­tu­čio žmo­na, bu­vu­si Pa­lan­gos al­ko vai­di­lu­tė Bi­ru­tė. Esą bū­tent dėl to dar vi­du­ram­žiais bu­vo pa­sta­ty­ta ir kop­ly­čia, po ku­ria ar­cheo­lo­gai iki šiol nė­ra ka­sę­si. Ma­no­ma, kad po ja ir ga­li bū­ti vai­di­lu­tės ka­pas.

Vi­kin­gų kles­tė­ji­mo lai­kais (VIII-XI a.) Pa­lan­ga bu­vo reikš­min­gas ry­ti­nių Bal­ti­jos pa­kran­čių pre­ky­bos uos­tas, to­dėl net ne­abe­jo­ja­ma, kad ant Bi­ru­tės pi­lia­kal­nio bū­ta ir rim­tų gy­ny­bi­nių įtvir­ti­ni­mų sie­kiant ap­si­sau­go­ti nuo šiau­rės žmo­nių (da­nų, šve­dų, nor­ve­gų) ant­puo­lių.