Nida: amuletai iš deivės ašarų

Nida: amuletai iš deivės ašarų

"Aš esu gamtos vaikas. Ji mane ir maitina; iš gintarų duoną valgau", - sakė nidiškis gintaro meistras Algirdas Marčius, pro kurio sodybą, amatų kiemelį retas praeivis praeina neužsukęs, nepakalbinęs lino drabužiu apsirengusio žmogaus. Jis yra tarsi vienas iš gyvų Nidos simbolių.

"Kinai budistai deda gintarus ant rankų, ir kai meldžiasi, pasikrauna daug energijos", - sakė neseniai iš Korėjos grįžęs Algirdas, kur vyko drauge su Lietuvos paveldą pasauliui parodžiusia delegacija. Korėjiečiai nedaug žino apie gintarą, bet kai ant amuletų meistras išraižė jų hieroglifus, merginos norėjo jais pasipuošti.

Saugo ir neša sėkmę

Meistro padarytą "Akį", "Gyvenimo ratą" su jame nužymėtomis kryžkelėmis, vaisingumo deivę ir kitokius amuletus gerai pirko azijiečiai. Įspūdingiausias atrodė "Kuršiukas"; tokią primityvią statulėlę senovės baltai dovanodavo naujagimiui, ir į lopšį dėjo, o paskui su juo ir į kitą pasaulį išlydėdavo. Kai kurie amuletai su jėgos, augimo, turtų runomis padaryti pagal vikingų kažkada atplukdytą pavyzdį. Juk ir šie pagoniai buvo. Yra amuletų, skirtų vaikų apsaugai - kad kas nors nenužiūrėtų pikta akimi, neapkalbėtų, neužkerėtų.

"Gintaras sugadinamas, kai sunaikinamas be prasmės, o jeigu pavaizduoji jame magiškus ženklus, jis neša sėkmę", - sakė meistras, nešiojantis savąjį "kuršiuką". Neįspėsi, kam priklausė gintaro gabalas, kuriame matyti įspaustas raitelis ant žirgo - gal kunigaikštienei kokiai? Rastas buvo Šventojoje, po karo.

AMULETAI. Gelmių nematomoji sauja švaistosi gintarais, kuriuos meistras paverčia laimę nešančiais amuletais.

Meistras daug žino apie gintarus, senesnius ir už Aliaskos auksą. Jis sako, kad skirtingi medžiai varvino skirtingą kraują - sakus, tad ir gintarai būna visokie: žali, balti, raudoni, beveik juodi, o kartais viename gintaro laše - kelios spalvos. Labiausiai vertinami gelsvi ir skaidrūs. Na, o jeigu dar juose inkliuzas, pirkėjai grobstyte grobsto, o Algirdas sako, kad dauguma vabzdžių išliko nepasikeitę per milijonus metų: bitės, laumžirgiai.

"Žiūriu aš į gintare įstrigusį kuisį, ir sakau: "Matai, kas tau nutiko už tai, kad kraują siurbei. Bet tavo palikuoniai pasiliko", - sako žmogus.

Praktinė magija

Nidiškiai, laikydamiesi senųjų papročių ir apeigų, pasmilko gintarą savo rankomis sukrautuose aukuruose. Tokį ir meistras turi. Neseniai vokiečiai jo įrengtame Amatų kiemelyje filmavo vestuves, pradėdami nuo siautulingo mergvakario.

"Jeigu tu giliai tikėsi, tavo noras smilkant žiupsnį gintaro išsipildys: ar šeimą nori tvirtą sukurti, ar sveikas būti, ar kad siela praskaidrėtų", - sakė pokalbininkas. Neslėpė, jog gintaras nuo seno naudotas ir kosmetikai. Yra šaltai spausti aliejai, kurie proporcingai sumaišomi su smulkintu gintaru, gaminami kremai. Anot gintarininko, toks kremas labai gerai išvalo veido poras, naikina raukšles.

"Galiu parodyti vieną moterį, kuri prieš pusmetį atrodė kaip bobutė, o dabar jos veidas po to kremo kaukių - lygus lygutėlis", - sakė Algirdas.

Gintaro kelias

Meistras taip sodriai žemaitiškai kalbėjo, jog bemat supratau, kad ne Neringoje gimęs. Telšių rajone Survilų kaime gimęs jis su žmona 1975 metais atsikėlė į Nidą, nes čia gyvena jo brolio šeima.

"Buvau gamtos vaikas ir dabar tebesu. Po miškus vis vaikščiodavau, o čia - po pajūrį. Įnikau rinkti gintarus, didžiausias - apie 200 gramų. Kartą po audros tarp pagalių gramzduolių per pusvalandį sužvejojau porą kilogramų gintarų. Praeiviai stebėjosi, iš kur tiek daug, sakiau, jog tai - Jūratės ašaros. Ypač sekasi, kai pučia vakarų ir šiaurės vėjas, srovės neša visokias šiukšles", - sakė gintaro žvejas. Į klausimą, kuo gintaro rinkėjai skiriasi nuo kitų žmonių, pavadino juos ligoniais.

"Jeigu toks neišeis prie jūros jos gelmių gėrybių rinkti - apmirs. Juk gintaras - jo duona", - sakė meistras, darantis ir karolius, auskarus, koljė, įvairiausius papuošalus. Jo sukurtus papuošalus labiausiai perka vokiečiai, prancūzai, italai ir austrai. Tačiau jis sako, kad dabar gintarėlis grįžta į Lietuvą, tautiečiai iš naujo įvertino jį ir labai nori turėti.

"Būna, kad užpuola poilsiautojai ir maišą gintarų nuperka", - sakė meistras, savo kiemelyje prie praeivių akių darantis papuošalus. Todėl staklelės nerūdija.

Su užsieniečiais kalbasi vokiškai, ir juokiasi, kad ta kalba tas pats kas žemaičių. Netingi pasakoti nei legendų, nei ženklų prasmės aiškinti. Žmonai sunkiau, "parduotos" vasaros - bendrauja su nuomininkais. Paklausiau, ar svečių užgaidos nestebina, Algirdas atsako: "Jeigu ant kupros atsisėda - nusipurtau, ir nukrenta." Meistras sakė mėgstantis iš savęs pasijuokti, tačiau niekada nesikeikia. Jeigu kas nesiseka, pats savęs atsiprašo.

"Aš propaguoju pagonybę, man brangi gamta. O krikštas yra atneštas kalaviju ir per kraują. Žmonės tikėjo į Saulę, Perkūną, nežinojo, kas tas Kristus yra, matė tai, kas gamtoje yra. O juk nebuvo tamsuoliai; ne tik nuspėdavo orą, pažino gamtos reiškinius, bet ir apie astronomiją nusimanė, spėjo, kas nutiks po pusmečio ar dviejų savaičių. Ta dvasia, pasaulėjauta su krauju mūsų gyslomis srūva. Baltiški mūsų genai, ir to niekas nesunaikins. Aš nebijau prisipažinti, kad ir su medžiais, akmenimis pasikalbu", - sakė meistras, kuris ir žiemą prie jūros, po miškus klampoja nuo anksčiausio ryto.

Sakė, kad gintarus jūra vis dar dosniai barsto, šiais metais jo dar daugiau. O jo "biblija" yra mokslinė Marijos Gimbutienės knyga apie archeologinius radinius ir pagoniškas tradicijas.

Atskiria mylinčius gamtą

"Aš netikiu valdžios žmonių pasisakymais, bet nereikia per daug skųstis. Kiekvienam reikia dirbti savo darbą ir nelaukti, kol kas nors ką atneš, duos", - sako žmogus paklaustas, ar aplanko niūrios mintys. Jo didžiausia svajonė - vis tų pačių laimės amuletų kūryba.

"Per metus žmonės išsiveža jų apie tūkstantį. Laukiu folkloro festivalio. Niekada negalvoju, kad iš prekybos išlošiu, man bus labai malonu pabendrauti su simpatiškais žmonėmis, tai yra didžiulis džiaugsmas. Atskiri, kuris jų mylintis gamtą", - sakė pokalbininkas. Žvejoti nėra laiko, o ir žuvies nevalgo, mat buvo du kartus smarkiai apsinuodijęs.

"Kokie tie salos žmonės? Jie ramesni. Kai kurie, sako, išdidūs, bet jie prisirišę prie savo marių ir kopų, nemėgsta miesto triukšmo. Kartais jie dar ir "pletkina", bet nesu girdėjęs apie mane sakant ką bloga. Tai gal tas gintaras ir humoro jausmas saugo?" - sakė meistras.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder