Neringai grąžins pirmykštį kraštovaizdį

Per trejus metus planuojama atverti, suformuoti naujas erdves, pašalinti sumedėjusią augmeniją iš kopų beveik 700 hektarų teritorijoje.

„Tai bus labai sudėtingi ir atsakingi darbai. Pilkosios kopos kasmet vis apželia pušaitėmis, kitais medžiais, todėl norint jas išsaugoti šiuos procesus reikia stabdyti. Tikimės, kad rezultatu bus patenkinti ir lankytojai, nes gražiausių vietų kraštovaizdis taps labiau mozaikiškas, įvairesnis“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aušra Feser.

Projekto vertė – apie 380 tūkst. eurų. Tai Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės lėšos.

Padaugės kopų

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktos Kuršių nerijos strateginiai kraštovaizdžio darbai nebuvo vykdomi ištisus dešimtmečius. Tik nuo 2013-ųjų padėtis ėmė keistis.

Ne vienoje vietoje buvo plynai iškirsti kalnapušynai, taip atveriant smėlio supustytas kopas, ragus, pievas, retinamas miškas. Nuo šio rudens aplinkosaugininkų ir miškininkų laukia ypatingas iššūkis.

Anot KNNP Gamtos skyriaus vyriausiosios specialistės Emilijos Razmienės, dalis darbų jau pradėta.

„Pirmą kartą nuo apsauginio jūrinio kopagūbrio masiškai šalinami invazine rūšimi laikomi raukšlėtalapiai erškėčiai. Šių augalų sąžalynai bus naikinami nuo piečiausios Juodkrantės dalies ties Naglių rezervato pradžia iki pat pasienio su Rusija. Bus bandoma juos visiškai išnaikinti, tačiau tam prireiks kokių penkerių metų. Ateityje erškėčiai nuo kopagūbrio bus šalinami kitoje pusėje, iki Smiltynės“, – „Lietuvos žinioms“ sakė ji.

Planuojama kirsti medžius 146 hektarų plote Naglių gamtiniame rezervate šiek tiek susiaurinant marių pusėje esančią miško liniją ir taip praplečiant pilkųjų kopų masyvus. Iš 531 hektaro teritorijos, Naglių, Grobšto rezervatų ir itin žmonių lankomo Parnidžio kraštovaizdžio draustinio, bus šalinama sumedėjusi augmenija, medžių ūgliai, taip apsaugant kopas nuo nepageidaujamo savaiminio užžėlimo.

„Darbai nebus vykdomi aklai. Kiekvienu atveju stengsimės suformuoti akiai dar patrauklesnes erdves. Kertant mišką bus paliekama proskynų, įvairių medžių guotų. Kitaip tariant, erdvės taps spalvingesnės, kopų masyvus, smėlynus keis medžių salelės, bus matyti, kaip lygus reljefas pereina į supustytus smėlynus. Daugybę metų nerijoje buvo arba vientisi miškai, kalnapušynai, arba kopos, kurios po truputį nyko plintant medžiams. Nebuvo ilgalaikių kraštovaizdžio formavimo planų“, – aiškino A. Feser.

KNNP atstovai pažymėjo ir kitą ne mažiau svarbų aspektą: kintant kraštovaizdžiui kyla grėsmė išnykti saugomoms paukščių, augalų rūšims.

„Laukia iššūkis – atliekant darbus kuo mažiau pakenkti gamtai, miško paklotei, smėlynams, todėl teks įsigyti ir naudoti specifinę techniką. Pavyzdžiui, keturratį guminiais vikšrais. O pilkąsias kopas „ravės“ patys parko darbuotojai ir specialiai samdyti žmonės. Ne vienus metus rudenį kvietėme į akcijas savanorių, jie padėdavo pašalinti pušaites iš Naglių rezervato mirusių kopų. Esame jiems labai dėkingi“, – pasakojo parko vadovė.

Taisys klaidas

2013-aisiais patvirtintas KNNP gamtotvarkos ir miškotvarkos planas bus vykdomas iki 2022 metų. Prieš ketverius metus pradėtas masiškas medynų kirtimas Kuršių nerijoje suteikė pradžią naujam šio pusiasalio istorijos etapui.

Mokslininkai pabrėžia, kad unikalaus pusiasalio miškų priežiūros tradicija buvo nutraukta po Antrojo pasaulinio karo. Iki jo vokiečių specialistai vykdė ilgalaikius planus. Po karo senųjų miškininkų nebeliko, mūšiai Kuršių nerijoje paliko baisius pėdsakus – išdegė miškų masyvai, kai kur jie buvo išsprogdinti.

Sovietmečiu Neringa tapo uždara, o to laikotarpio miškininkai nežinojo apie pirmtakų planus. Tuomet Neringos miškininkai tiesiog perėmė patirtį, taikytą apželdinant pajūrį tarp Palangos ir Šventosios. Nerijoje masiškai imta sodinti pušis. Tai truko dešimtmečius, nes manyta, kad pagrindinis miškininkų darbas – tvirtinti kopas jas apželdinant. Dabartinė strategija turėtų grąžinti nerijai bent dalį to veido, kurį kūrė prieškario specialistai.