Nepelnytai primirštas pamario pasididžiavimas

Klaipėdos kraštą prijungus prie Didžiosios Lietuvos, vėtrungių gamyba ir naudojimas ėmė nykti, didžiausią žalą šiam unikaliam pamario ženklui atnešė Antrasis pasaulinis karas, po kurio jos tarsi buvo nustumtos į šoną ir pamirštos.

Vėtrungių simbolika

Šachmatų motyvas ant vėtrungės reiškė, jog kurėnas - iš Nidos, Kopgalio - baltai juoda įstrižainė, Juodkrantės - baltai juodas kryžius. Patys vėtrungių raižiniai - tarsi mažas kraštovaizdis, kaimo architektūros su bažnytėlėmis, motyvas, simbolinė sakmė apie žvejo gyvenimą. Vėtrungių autentiški raižiniai parodydavo ir savininko amatą, šeimyninę bei socialinę padėtį. Kai kuriose vėjarodėse - raiteliai, briedžiai, naminiai gyvuliai, didingi ereliai, karčiamoje ūžiančių vyrų pavidalai su alaus bokalais, arba - švyturys. Būdingos spalvos - raudona, juoda ir mėlyna.

Dažnai žvejai, ilgą laiką praleisdami mariose, neturėjo ką veikti ir drožinėjo. Ypač jų gamyba klestėjo per šaktarpį - pamario gyventojams nykiausią metų laiką.

Senosiose vėtrungėse, kurių šiandien belikę vos 75, matyti senųjų baltų tikėjimo ir pasaulėžiūros simboliai - saulė, mėnuo, žvaigždės.

Tiesa, po Pirmojo pasaulinio karo vėtrungės Neringoje buvo daromos ir pardavinėjamos atvykėliams. Jas gamino ne tik žvejai, bet ir dailidės.

Tokių vėtrungių neturi niekas visame pasaulyje

Tik mūsų pajūriui būdingų spalvingų, raižytų vėtrungių priešistorė siekia XIX amžių. 1844 m. anuometinis laivybos Kuršių mariose inspektorius Ernstas Vilhelmas Berbomas išleido įsakymą, privalomą visiems marių žvejams. Tais laikais aplink Kuršių marias buvo 133 kaimai, kuriuose gyveno žvejai. XIX a. pabaigoje žvejams buvo privaloma pažymėti savo laivą skiriamuoju ženklu ant vėtrungės, kad priežiūros tarnybos galėtų iš tolo atpažinti, tarkim, brakonieriaujantį ar kitų laivybos taisyklių pažeidėją.

Norint kontroliuoti žūklę mariose, vietos valdžios įsakymu visi žvejai privalėjo paženklinti savo laivus kukliais stačiakampio formos ženklais su skirtingų dviejų spalvų geometriniu piešiniu. Juodą ir baltą spalvas gavo vakarinis marių krantas, Klaipėda, geltoną ir mėlyną - pietinis (dabartinė Kaliningrado sritis), o raudoną ir baltą - rytinis žemyno krantas (dabartinis Šilutės rajonas).

Specialūs ženklai privalėjo kaboti ant plokščiadugnių Kuršių marių laivų kurėnų stiebų viršūnių, kad inspektoriai iš tolo žinotų, ar žvejys laimikį gaudo savo kaimui skirtuose vandenyse.

Tačiau ženklai buvo neišvaizdūs, skardiniai, todėl kelias paras mariose praleidžiantys žvejai ėmė puošti tas lenteles ir ilgainiui joms suteikė tikrų mažosios architektūros, meno kūrinių formas, kurios būdingos tik kuršmarių kraštui. Manoma, kad nei E. V. Berbomas kiekvienam žvejų kaimui priskiriamą geometrinę figūrą tiesiog pasiskolino iš vikingų. Šie legendiniai jūreiviai buvo gana dažni svečiai Kuršių mariose ir savo žemėlapiuose žymėdavo tam tikrus kaimus bei atstumus tarp jų geometrinėmis figūromis, kurios ir buvo panaudotos.

Tad vėtrungė nebuvo šiaip gražus medžio drožinys, skirtas vėjo krypčiai rodyti, bet ir informavo, iš kokio kaimo yra atplaukęs laivas. Istorikai pasakoja, kad XIX amžiuje valdžios atstovai ant laivų stiebų viršūnių buvo nurodę kabinti savotiškus „pasus“ ir dabartinės Lenkijos teritorijoje esančių Aismarių žvejams. Vėtrungių analogų esama ir Venecijoje.

Vėtrungės tapo ne tik simboliu, bet ir suvenyru

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Kuršių nerija ėmė garsėti kaip kurortinė teritorija, tuo pačiu ėmė kurtis pirmosios poilsinės, o vėtrungės tapo vietinių verslininkų turistams pardavinėjamu atributu.

Kadangi po Antrojo pasaulinio karo vėtrungės buvo tarsi išnykusios, jų antrasis gyvavimo etapas prasidėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tam prireikė beveik dvidešimtmečio, kad šis savitas pamario ir pajūrio krašto simbolis imtų skverbtis į viešąjį gyvenimą.

Lietuvoje laivų vėtrungių meistras gyvena Švėkšnoje, tai visiems žinomas Vaidas Bliūdžius. Neseniai šis menininkas pagamino išskirtinę rankų darbo vėtrungę, kuri specialiai buvo įteikta Katalikų Bažnyčios vadovui - popiežiui Pranciškui.

Vėtrungėmis pamažu puošiasi ne tik pamario, bet ir kiti kraštai. Šiandien šių vėjarodžių kaip vėliavų-suvenyrų galima pamatyti Italijoje, Vokietijoje. Tose šalyse gyvenantys lietuviai specialiai užsako pagaminti vėtrunges ir taip dalele gimtojo krašto tarsi puošia savo dabartinę aplinką. Vėtrunges iškelia ant aukštų medinių stiebų prie savo namų. Vieni paženklina, iš kur jie kilę, kiti - kur jiems labai gera atostogauti.

Taigi, pagaliau vėtrungės atsistojo šalia Lietuvą, pamario raštą, reprezentuojančių simbolių: gintaro lino ar medžio dirbinių.