Naujam gyvenimui prikėlė unikaliausią Preilos namą

Istorikai tvirtina, jog šiuo metu Preilos g. 85 numeriu pažymėtas namas iškilo 1909 metais, o susidomėjimą kėlė dėl savo netradicinio suplanavimo bei išskirtinių architektūrinių detalių. Istorinę apybraižą apie pastatą parašęs uostamiesčio istorikas Kęstutis Demereckas pasakoja, jog iki prasidedant restauravimo darbams buvo galima tik spėlioti, kam pastatas priklausė - tais laikais namų niekas nenumeravo, todėl atsekti pagal dokumentus jo savininkus nebuvo lengva.

Preilos turizmo pradininkas

Iš pradžių spėta, jog namas priklausė tuometiniam verslininkui Frydrikui Pinkiui, tačiau Kuršių nerijos nacionalinio parko generalinio plano kultūrologinių tyrimų medžiagoje nurodoma buvusio Preilos burmistro Labrenco (F. Labrenz) pavardė.

"Pavyko nustatyti, jog tai buvo turtingas žmogus, žvejys, nes ne kiekvienas galėjo pasistatyti tokį namą. Tai buvo žvejo sodyba - namas, klėtis ir ūkinis pastatas. Vėliau spėjimas, jog pastatas priklausė Labrencui, įdomiai pasitvirtino - ardant namą ant vienos iš sijų radome užrašą "Labrenz Preil". Kuršių nerijoje medienos tuo metu beveik nebuvo ir ji turėjo aukso vertę, ją ruošdavo ir atplukdydavo iš kitos marių pusės - Saugų, Kintų, galbūt Ventės. Kad niekas nesumaišytų, ant paruoštos medienos užrašydavo ir pirkėjo pavardę", - paaiškino K. Demereckas.

Istoriko teigimu, itin įdomus pats restauruojamo namo atsiradimas. Labrencas buvo kaimo seniūnas (tais laikais vadintas burmistru), ko gero, sėkmingas žvejys, dėl to ir vienas turtingiausių kaimo gyventojų. Jis pastebėjo, jog aplinkiniuose Kuršių nerijos kaimuose - Nidoje ir Juodkrantėje - pradėjo lankytis daug poilsiautojų. Jau tuo metu Nidoje kilo vilos poilsiautojams, buvo plečiami gyvenamieji namai pristatant mansardas. Burmistras pasinaudojo proga ir šalia savo sodybos pastatė išskirtinės architektūros namą poilsiautojams.

Prie šio namo vėliau pradėjo formuotis pagrindinė Preilos gatvė, kaimynystėje kilo nauji pastatai.

"Tai pavyzdys, kaip žmonės persikvalifikavo iš žvejybos ir perėjo prie turizmo, poilsio vilų statybos", - tvirtina K. Demereckas.

Įdomi ir tuometinių poilsiautojų veikla. Jie iki Preilos iš Nidos arklių traukiamu vežimu traukdavo į savotišką "safarį" - apžiūrėti, o galbūt ir medžioti netoliese buvusiose pelkėse besiganančių ir besiturškiančių briedžių.

"Turbūt turistų antplūdis ir inicijavo netradicinio pastato atsiradimą. Jo statybos būdas ir konstrukcija tokia pat, kaip ir anksčiau statytų namų, tačiau buvo itin išplėsta mansarda ir pastatas buvo daug didesnis nei paprastas žvejo namas", - pridūrė istorikas ir pažymėjo, kad 1916 m. atvirukuose nematyti stilingų ir pastatą puošiančių verandų - jos turbūt atsirado išaugus turistų srautui.

Po karo šis namas iki 1963 m. buvo apleistas, o vėliau virto daugiabučiu. K. Demerecko žiniomis, vienu metu pastate buvo įsikūrusi ir kontora, tačiau po nepriklausomybės atgavimo butai buvo panaikinti, o vėliau tai leido pastatą perimti į vienas rankas ir pradėti jo restauraciją.

Restauruojant - netikėtumai

Namo restauraciją stebėję specialistai pasakojo, jog namo būklė prieš tai buvo apgailėtina, ir džiaugėsi, jog per keletą metų atsirado galimybė pasinaudoti finansinių mechanizmų parama. Šis namas buvo vienas iš 18 projektų, kuriems buvo gautas finansavimas, nors buvo pateikta net 112 paraiškų.

Į vienų savininkų rankas perėjęs pastatas buvo tiesiog apverktinos būklės - apleistas, per stogo čerpes bėgo vanduo, tad skubiai teko derinti ir gauti leidimą laikinai uždengti naują stogą.

Viena iš projekto sąlygų numatė, jog pastato jokiu būdu negalima nugriauti ar kitaip išardyti - jį restauruoti teko atnaujinant po detalę iš eilės.

PO GABALIUKĄ. Restauruojant namą buvo draudžiama jį nugriauti arba išardyti - darbininkai turėjo jį tiesiog perrinkti.

Anot restauratorių, pastatą perrinkti teko mažais gabaliukais. Darbai prasidėjo nuo pirmojo aukšto. Su keltuvais buvo pakeliama dalis namo vainiko - kuris nors pastato kampas. Tada iš kiekvienos pusės atlaisvėdavo keli metrai pastato sienos, kurią po detalę teko išrinkti ir sudėti atgal. Nė viena dar tinkama naudoti pastato dalelė nebuvo išmesta - kur buvo įmanoma, grįždavo į savo vietą, o jei dėl laiko poveikio buvo sutrūnijusi, ją trumpino ir panaudojo kitoje namo vietoje.

Darbininkams teko atstatyti ir išpuvusius pamatus, o pradėjus darbus paaiškėjo, jog pagrindinė išilginė namo siena yra visiškai sutrešusi - ją teko perprojektuoti, išrinkti ir sutvarkyti. Maža to, darbus pradėjus antrajame aukšte paaiškėjo, jog jį nemenkai buvo apgraužusios kinivarpos.

Tęsiant namo restauraciją paaiškėjo, jog ir jo kaminai jau pradegę ir sutrūniję - jį teko perstatyti naudojant senas plytas.

Žadama, jog darbus restauratoriai baigs rudenį. Po to tai turėtų tapti bendruomenės susibūrimo vieta, kurioje bus eksponuojami ir įvairūs restauratorių radiniai.

Informacija

Didysis gyvenamasis namas Preilos g. 85 buvo pirmasis, kuris pradėjo naujos centrinės Preilos gatvės miestietišką apstatymą. Jis yra seniausias pastatas teritorijoje. Pastatas yra charakteringas Kuršių nerijos medinių gyvenamųjų namų architektūrinis pavyzdys, pasižymintis senosios architektūros elementais - raižytais lėkiais, surenkama-išrenkama konstrukcija, būdinga tik pamario statiniams. Ji leidžia perkelti namą į kitą vietą.
Pastate pripažinti saugotini daugybė jo elementų ir tipų: patalpų suplanavimas (koridorinė sistema, dviejų galų), vidaus mediniai laiptai, pirmo aukšto lubų apkalimo tipas, išorinių sienų tipas, pastato fasado apkalimas ir kita. Saugotina ir turbūt vėliau iškilusi veranda, jos karkaso tipas, apkalimas, medinės durys su stiklu, ornamentai ir papuošimai.