Iki šiol ramiai vieno nidiškio kieme gulėjęs paslaptingas praeities liudytojas sukėlė diskusijų audrą po LŽ atlikto tyrimo, kuris bent kol kas neturi pabaigos.
Nė vienas akademinio pasaulio tyrinėtojas nedrįso vienareikšmiškai atsakyti, kas ir kodėl galėjo ant akmens iškalti apskritimą su trim spinduliais vienodais kampais. Versijos – nuo vikingų, baltų gentis siekiančių laikų riboženklio iki XIX-XX a. pr. ženklo.
Ištraukė iš marių
Nida yra taip gausiai lankoma turistų, tyrinėta mokslininkų, kad žinia apie akmenį su senoviniu ženklu buvo daugiau nei netikėta. Apie tokį radinį LŽ tvirtino nieko nežinoję nei žymūs Klaipėdos krašto istorikai, nei paveldosaugininkai, nei kai kurie archeologai.
Paslaptingas praeities paminklas LŽ žurnalistui taip pat žinomas tapo tik apie jį užsiminus keletui nidiškių, kurie paprašė pabandyti išsiaiškinti, kas per ženklas ir kokiu tikslu galėjo būti kažkieno rankomis iškaltas.
Istorijos kelias prasideda Kuršių mariose, vieną pavasarį per ledonešį prieš 15 metų. Anuomet marių pakrantėmis vaikštinėjęs senas nidiškis Juozas nutarė apžiūrėti ir pakrantėje esančią akmenų sangrūdą prie Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios.
„Ten dabar labai tankus nendrynas, kuris slepia daugybę senų medinių polių ir tarp jų sudėliotų akmenų. Yra žinoma, kad XX a.pr. šioje vietoje vokiečių buvo statytas vienas iš kaimelio bangolaužių. Aš mėgstu vaikščioti pamariais ir ieškoti įvairių įdomių radinių, todėl apžiūrinėdamas po vandeniu gulinčius akmenis nendryne net žagtelėjau išvydęs apvalaus, iškalto ženklo siluetą ant vieno iš jų“, – LŽ pasakojo nidiškis.
Iškėlęs nemenką akmenį ir nuvalęs dumblius, žoles nidiškis ant akmens rado iškaltą gražų apskritimą su trimis spinduliais jame.
„Man pasirodė tai labai įdomu, todėl akmenį parsinešiau į sodybą. Jis ten ir dabar guli. Važiavo pas mane ir vokiečių profesoriai, ir keletas lietuvių tyrinėtojų, tačiau nė vienas nesugebėjo atsakyti: kas čia per ženklas ir kam jis reikalingas? Vokiečių mokslininkas įsitikinęs, kad tai – senas, baltų genčių ir vikingų laikus siekiantis Saulės arba ugnies ženklas“, – pasakojo nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Nidoje gyvenantis senolis.
Jis pridūrė, kad savo kieme turi ir seną girnų akmenį, kurį, tikrai žinoma, jo tėvas atsigabenęs iš Šilutės.
„Ir tas girnų akmuo toks pats, kaip ir anas, kuris su apskritimo ženklu“, – teigė jis.
Gimtinė – kitame krante
Bandant atsakyti į klausimą, kas per ženklas galėjo būti iškaltas mįslingame akmenyje verta panagrinėti versiją, iš kur jis galėjo atkeliauti?
Pačioje Kuršių nerijoje natūralių, ypač didesnių akmenų praktiškai nėra, todėl bangolaužių, molų statyboms buvo naudojami atvežtiniai akmenys iš rytinio marių kranto. Nidos atveju moliukai ir bangolaužiai daugiausiai buvo statomi XX a.pr.
Todėl labai tikėtina, kad nidiškio Juozo rastas akmuo yra atkeliavęs iš Šilutės arba Klaipėdos rajono. Šią versiją sustiprina ir tai, kad girnų akmuo atgabentas būtent iš Šilutės.
Tad įvertinus šią aplinkybę, mįslingasis ženklas galėjo būti iškaltas Nemuno žemupyje. O šis kraštas yra vadinamas trijų vandenų – Nemuno, marių ir jūros – kraštu.
„Tačiau aš pirmą kartą girdžiu apie tokį akmenį Nidoje ir tikrai nesu niekur mūsų krašte mačiusi tokio ženklo. Tai yra ypatingai įdomu mums, nes slepia kažkokią nežinomą istorijos detalę. Būtinai pasistengsime patyrinėti šio akmens kilmę nuodugniau“, – LŽ sakė Šilutės istorijos muziejaus direktorė Roza Šikšnienė.
Įdomiausia, kad akmenyje iškaltas ženklas turi labai logišką paaiškinimą ar spėjimą, kodėl jis galėjo būti naudojamas būtent Nemuno deltos krašte. Mat trys spinduliai gali reikšti ir trijų vandenų etnografinį pavadinimą, ir trijų kelių susikirtimą.
Yra žinoma, kad ankstyvaisiais viduramžiais vikingai prekiauti ir plėšikauti plaukė Nemunu aukštyn (vertikalus spindulys), o į jo žemupį atplaukdavo arba sąsiauriu ties Smiltyne (viena šoninė spindulio atšaka), arba buvusia, dabar nebeegzistuojančia protaka Kaliningrado srityje, Kuršių nerijos pradžioje ties Kranto kaimu (antra spindulio atšaka). Tai – tik prielaidos.
Versija - riboženklis
LŽ susisiekus su įvairių sričių senovės tyrinėtojais teko išgirsti pačias įvairiausias ženklo ant akmens versijas.
Žymus archeologas, Klaipėdos universiteto (KU) prof. Vladas Žulkus įsitikinęs, kad akmenyje yra išbaigtas riboženklis.
„Tokiais žymėdavo miestų, miestelių ar dvarų žemių ribas. Juos siečiau su taip vadinamais "namų ženklais" (Hausmarken), kurių pavyzdžių Klaipėdoje žinome iš XVI a. Tai buvo visuotinai paplitusi mada ženklinti savo nuosavybę ar gaminius, žūklės įrankius (Šventojoje) ir pan. Tačiau, jei tai riboženklis, įdomu, su kokiomis ribomis ar kieno nuosavybe jis gali būti siejamas? Laikotarpis? Atrodo neseniai padarytas, gal XVI-XIX a.”, – LŽ rašė mokslininkas.
Tačiau kito KU archeologo dr. Klaido Permino manymu, tai tikrai nėra “tipiškas riboženklis”. Šis mokslininkas minėtą akmenį vienintelis iš LŽ pokalbininkų yra „gyvai“ matęs prieš porą metų.
„Jei tai ir riboženklis, tai jis netgi labai netipiškas, nes tokių ar bent panašių nėra žinoma. Be to, miestelių ir dvarų riboženkliai negali būti siejami su „Hausmarken“, nes lygmenys ir paskirtys ne tie. Namų ir daiktų nuosavybės ženklai nieko panašaus su šiuo ženklu neturi ir grafine prasme, jie labiau, sąlyginai į runas ar hieroglifus panašūs. Jei tai būtų “tipiškas riboženklis” ar nuosavybės ženklas, mes tokių akmenų Kuršmarių regione ir pajūryje žinotumėme tikrai ne vieną... Bet žinome tik šį“, – teigė jis.
K.Permino manymu, ženklas ant akmens greičiausiai yra gana „šviežias“.
„Dėl ko taip manau? Pirma, įraižymas – pernelyg taisyklingas, visi spindulių kampai tie patys. Kitas dalykas – grioveliai gana vienodo storio, kas rodytų gal net tai, jog išraižymui buvo naudotas koks nors nelabai primityvus įrankis. Be to, tie grioveliai, mano nuomone, yra per siauri (bent apskritimo) ir tuo pačiu per gilūs, kad būtų būdingi laikotarpiui iki XIX a. Pats apskritimo užpildymas yra nebūdingas ornamentas baltams“, – svarstė jis.
Nėra analogų
Tačiau kitų mokslininkų manymu, Nidos akmens ženklas gali būti ir nepabaigtas baltų simbolio – Saulės – ženklas.
Pasak etnokosmologo Liberto Klimkos, spinduliai dalija apskritimą į tris beveik lygias dalis, o trejetas – pirmapradės skaičiuotės pagrindas.
„Tarp dviejų randasi trečias, trys mėnulio fazės, trys tamsios naktys, tridalis pasaulis – dangus, žemė, požemis. Trys aukščiausios indoeuropietiškų tautų dievybės, trejetainė archajiškos visuomenės struktūra, tris kartus daromi burtai ir t.t. Gali šis ženklas būti, pvz., ir riboženkliu tarp trijų šalių, o apskritimas – horizonto linija. Visas įdomumas, kad analogų nematyti nei Gudijos, nei Latvijos medžiagoje”, – LŽ teigė jis.
Tačiau paminėjus apie esą iš tokio paties akmens pagamintą girnapusę, saugomą Nidoje pas Juozą, tyrinėtojas atkreipė dėmesį ir į šią aplinkybę.
„Tada istorija gali visiškai nauju rakursu pasisukti. Nes buvo tokia gerbiama profesija, kaip grinakaliai, kurie gamino girnas ir malūnams, ir namų ūkiams. Gal ant to akmens – girnakalio ženklas? O gal čia pavaizduotos besisukančios girnos?“ – spėjo jis.
Vienas žymiausių mitologinių akmenų tyrinėtojų, archeologas dr. Vykintas Vaitkevičius LŽ negalėjo tiksliai atsakyti, kas per ženklas pavaizduotas, tokį jis matė iškaltą pirmą kartą.
„Tai panašu į žymenį. Dalis jų galėjo būti iš ankstesnių laikų, bet sunku be specialių tyrimų pasakyti. Na, uoste, prieplaukoje, netgi po vandeniu rastas akmuo... Tad gal toks ženklas galėjo ką nors žymėti, ženklinti?“ – spėjo jis.
Molėtų krašto muziejaus etnologas Jonas Vaiškūnas LŽ taip pat tikino nieko konkretaus negalintis pasakyti. „Gali būti ir asmeninis ženklas, gali būt ir riboženklis, gali būt ir nebaigta kalti šešialapė...“ – svarstė jis.
Mįslės nepadėjo įminti ir Lietuvos jūrų muziejaus istorikai. Faktą, kad tai nėra žinomas navigacinis ženklas, patvirtino ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos laivybos specialistai.
Rašyti komentarą