Mįslingas akmuo glumina mokslininkus

Mįslingas akmuo glumina mokslininkus

Prieš 15 me­tų iš Kur­šių ma­rių dug­no, se­no­vi­nio ban­go­lau­žio Ni­do­je iš­trauk­tas ak­muo su mįs­lin­gu ženk­lu su­do­mi­no Va­ka­rų Lie­tu­vos is­to­ri­kų, ar­cheo­lo­gų ir pa­vel­do­sau­gi­nin­kų bend­ruo­me­nę.

Iki šiol ra­miai vie­no ni­diš­kio kie­me gu­lė­jęs pa­slap­tin­gas pra­ei­ties liu­dy­to­jas su­kė­lė dis­ku­si­jų aud­rą po LŽ at­lik­to ty­ri­mo, ku­ris bent kol kas ne­tu­ri pa­bai­gos.

Nė vie­nas aka­de­mi­nio pa­sau­lio ty­ri­nė­to­jas ne­drį­so vie­na­reikš­miš­kai at­sa­ky­ti, kas ir ko­dėl ga­lė­jo ant ak­mens iš­kal­ti aps­kri­ti­mą su trim spin­du­liais vie­no­dais kam­pais. Ver­si­jos – nuo vi­kin­gų, bal­tų gen­tis sie­kian­čių lai­kų ri­bo­ženk­lio iki XIX-XX a. pr. ženk­lo.

Iš­trau­kė iš marių

Ni­da yra taip gau­siai lan­ko­ma tu­ris­tų, ty­ri­nė­ta moks­li­nin­kų, kad ži­nia apie ak­me­nį su se­no­vi­niu ženk­lu bu­vo dau­giau nei ne­ti­kė­ta. Apie to­kį ra­di­nį LŽ tvir­ti­no nie­ko ne­ži­no­ję nei žy­mūs Klai­pė­dos kraš­to is­to­ri­kai, nei pa­vel­do­sau­gi­nin­kai, nei kai ku­rie ar­cheo­lo­gai.

Pa­slap­tin­gas pra­ei­ties pa­mink­las LŽ žur­na­lis­tui taip pat ži­no­mas ta­po tik apie jį už­si­mi­nus ke­le­tui ni­diš­kių, ku­rie pa­pra­šė pa­ban­dy­ti iš­siaiš­kin­ti, kas per ženk­las ir ko­kiu tiks­lu ga­lė­jo bū­ti kaž­kie­no ran­ko­mis iš­kal­tas.

Is­to­ri­jos ke­lias pra­si­de­da Kur­šių ma­rio­se, vie­ną pa­va­sa­rį per le­do­ne­šį prieš 15 me­tų. Anuo­met ma­rių pa­kran­tė­mis vaikš­ti­nė­jęs se­nas ni­diš­kis Juo­zas nu­ta­rė ap­žiū­rė­ti ir pa­kran­tė­je esan­čią ak­me­nų sang­rū­dą prie Ni­dos evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų baž­ny­čios.

„Ten da­bar la­bai tan­kus ne­ndry­nas, ku­ris sle­pia dau­gy­bę se­nų me­di­nių po­lių ir tarp jų su­dė­lio­tų ak­me­nų. Yra ži­no­ma, kad XX a.pr. šio­je vie­to­je vo­kie­čių bu­vo sta­ty­tas vie­nas iš kai­me­lio ban­go­lau­žių. Aš mėgs­tu vaikš­čio­ti pa­ma­riais ir ieš­ko­ti įvai­rių įdo­mių ra­di­nių, to­dėl ap­žiū­ri­nė­da­mas po van­de­niu gu­lin­čius ak­me­nis ne­ndry­ne net žag­te­lė­jau iš­vy­dęs ap­va­laus, iš­kal­to ženk­lo si­lue­tą ant vie­no iš jų“, – LŽ pa­sa­ko­jo ni­diš­kis.

Iš­kė­lęs ne­men­ką ak­me­nį ir nu­va­lęs dumb­lius, žo­les ni­diš­kis ant ak­mens ra­do iš­kal­tą gra­žų aps­kri­ti­mą su tri­mis spin­du­liais ja­me.

„Man pa­si­ro­dė tai la­bai įdo­mu, to­dėl ak­me­nį par­si­ne­šiau į so­dy­bą. Jis ten ir da­bar gu­li. Va­žia­vo pas ma­ne ir vo­kie­čių pro­fe­so­riai, ir ke­le­tas lie­tu­vių ty­ri­nė­to­jų, ta­čiau nė vie­nas ne­su­ge­bė­jo at­sa­ky­ti: kas čia per ženk­las ir kam jis rei­ka­lin­gas? Vo­kie­čių moks­li­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, kad tai – se­nas, bal­tų gen­čių ir vi­kin­gų lai­kus sie­kian­tis Sau­lės ar­ba ug­nies ženk­las“, – pa­sa­ko­jo nuo pra­ėju­sio am­žiaus šeš­to­jo de­šimt­me­čio Ni­do­je gy­ve­nan­tis se­no­lis.

Jis pri­dū­rė, kad sa­vo kie­me tu­ri ir se­ną gir­nų ak­me­nį, ku­rį, ti­krai ži­no­ma, jo tė­vas at­si­ga­be­nęs iš Ši­lu­tės.

„Ir tas gir­nų ak­muo toks pats, kaip ir anas, ku­ris su aps­kri­ti­mo ženk­lu“, – tei­gė jis.

Gim­ti­nė – ki­ta­me krante

Ban­dant at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas per ženk­las ga­lė­jo bū­ti iš­kal­tas mįs­lin­ga­me ak­me­ny­je ver­ta pa­nag­ri­nė­ti ver­si­ją, iš kur jis ga­lė­jo at­ke­liau­ti?

Pa­čio­je Kur­šių ne­ri­jo­je na­tū­ra­lių, ypač di­des­nių ak­me­nų pra­ktiš­kai nė­ra, to­dėl ban­go­lau­žių, mo­lų sta­ty­boms bu­vo nau­do­ja­mi at­vež­ti­niai ak­me­nys iš ry­ti­nio ma­rių kran­to. Ni­dos at­ve­ju mo­liu­kai ir ban­go­lau­žiai dau­giau­siai bu­vo sta­to­mi XX a.pr.

To­dėl la­bai ti­kė­ti­na, kad ni­diš­kio Juo­zo ras­tas ak­muo yra at­ke­lia­vęs iš Ši­lu­tės ar­ba Klai­pė­dos ra­jo­no. Šią ver­si­ją su­stip­ri­na ir tai, kad gir­nų ak­muo at­ga­ben­tas bū­tent iš Ši­lu­tės.

Tad įver­ti­nus šią ap­lin­ky­bę, mįs­lin­ga­sis ženk­las ga­lė­jo bū­ti iš­kal­tas Ne­mu­no že­mu­py­je. O šis kraš­tas yra va­di­na­mas tri­jų van­de­nų – Ne­mu­no, ma­rių ir jū­ros – kraš­tu.

„Ta­čiau aš pir­mą kar­tą gir­džiu apie to­kį ak­me­nį Ni­do­je ir ti­krai ne­su nie­kur mū­sų kraš­te ma­čiu­si to­kio ženk­lo. Tai yra ypa­tin­gai įdo­mu mums, nes sle­pia kaž­ko­kią ne­ži­no­mą is­to­ri­jos de­ta­lę. Bū­ti­nai pa­sis­teng­si­me pa­ty­ri­nė­ti šio ak­mens kil­mę nuo­dug­niau“, – LŽ sa­kė Ši­lu­tės is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ro­za Šikš­nie­nė.

Įdo­miau­sia, kad ak­me­ny­je iš­kal­tas ženk­las tu­ri la­bai lo­giš­ką pa­aiš­ki­ni­mą ar spė­ji­mą, ko­dėl jis ga­lė­jo bū­ti nau­do­ja­mas bū­tent Ne­mu­no del­tos kraš­te. Mat trys spin­du­liai ga­li reikš­ti ir tri­jų van­de­nų et­nog­ra­fi­nį pa­va­di­ni­mą, ir tri­jų ke­lių su­si­kir­ti­mą.

Yra ži­no­ma, kad anks­ty­vai­siais vi­du­ram­žiais vi­kin­gai pre­kiau­ti ir plė­ši­kau­ti plau­kė Ne­mu­nu aukš­tyn (ver­ti­ka­lus spin­du­lys), o į jo že­mu­pį at­plauk­da­vo ar­ba są­siau­riu ties Smil­ty­ne (vie­na šo­ni­nė spin­du­lio at­ša­ka), ar­ba bu­vu­sia, da­bar ne­beeg­zis­tuo­jan­čia pro­ta­ka Ka­li­ning­ra­do sri­ty­je, Kur­šių ne­ri­jos pra­džio­je ties Kran­to kai­mu (an­tra spin­du­lio at­ša­ka). Tai – tik prie­lai­dos.

Ver­si­ja - riboženklis

LŽ su­si­sie­kus su įvai­rių sri­čių se­no­vės ty­ri­nė­to­jais te­ko iš­girs­ti pa­čias įvai­riau­sias ženk­lo ant ak­mens ver­si­jas.

Žy­mus ar­cheo­lo­gas, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to (KU) prof. Vla­das Žul­kus įsi­ti­ki­nęs, kad ak­me­ny­je yra iš­baig­tas ri­bo­ženk­lis.

„To­kiais žy­mė­da­vo mies­tų, mies­te­lių ar dva­rų že­mių ri­bas. Juos sie­čiau su taip va­di­na­mais "na­mų ženk­lais" (Haus­mar­ken), ku­rių pa­vyz­džių Klai­pė­do­je ži­no­me iš XVI a. Tai bu­vo vi­suo­ti­nai pa­pli­tu­si ma­da ženk­lin­ti sa­vo nuo­sa­vy­bę ar ga­mi­nius, žūk­lės įran­kius (Šven­to­jo­je) ir pan. Ta­čiau, jei tai ri­bo­ženk­lis, įdo­mu, su ko­kio­mis ri­bo­mis ar kie­no nuo­sa­vy­be jis ga­li bū­ti sie­ja­mas? Lai­ko­tar­pis? At­ro­do ne­se­niai pa­da­ry­tas, gal XVI-XIX a.”, – LŽ ra­šė moks­li­nin­kas.

Ta­čiau ki­to KU ar­cheo­lo­go dr. Klai­do Per­mi­no ma­ny­mu, tai ti­krai nė­ra “ti­piš­kas ri­bo­ženk­lis”. Šis moks­li­nin­kas mi­nė­tą ak­me­nį vie­nin­te­lis iš LŽ po­kal­bi­nin­kų yra „gy­vai“ ma­tęs prieš po­rą me­tų.

„Jei tai ir ri­bo­ženk­lis, tai jis ne­tgi la­bai ne­ti­piš­kas, nes to­kių ar bent pa­na­šių nė­ra ži­no­ma. Be to, mies­te­lių ir dva­rų ri­bo­ženk­liai ne­ga­li bū­ti sie­ja­mi su „Haus­mar­ken“, nes lyg­me­nys ir pa­skir­tys ne tie. Na­mų ir daik­tų nuo­sa­vy­bės ženk­lai nie­ko pa­na­šaus su šiuo ženk­lu ne­tu­ri ir gra­fi­ne pra­sme, jie la­biau, są­ly­gi­nai į ru­nas ar hie­rog­li­fus pa­na­šūs. Jei tai bū­tų “ti­piš­kas ri­bo­ženk­lis” ar nuo­sa­vy­bės ženk­las, mes to­kių ak­me­nų Kurš­ma­rių re­gio­ne ir pa­jū­ry­je ži­no­tu­mė­me ti­krai ne vie­ną... Bet ži­no­me tik šį“, – tei­gė jis.

K.Per­mi­no ma­ny­mu, ženk­las ant ak­mens grei­čiau­siai yra ga­na „švie­žias“.

„Dėl ko taip ma­nau? Pir­ma, įrai­žy­mas – per­ne­lyg tai­syk­lin­gas, vi­si spin­du­lių kam­pai tie pa­tys. Ki­tas da­ly­kas – grio­ve­liai ga­na vie­no­do sto­rio, kas ro­dy­tų gal net tai, jog iš­rai­žy­mui bu­vo nau­do­tas koks nors ne­la­bai pri­mi­ty­vus įran­kis. Be to, tie grio­ve­liai, ma­no nuo­mo­ne, yra per siau­ri (bent aps­kri­ti­mo) ir tuo pa­čiu per gi­lūs, kad bū­tų bū­din­gi lai­ko­tar­piui iki XIX a. Pats aps­kri­ti­mo už­pil­dy­mas yra ne­bū­din­gas or­na­men­tas bal­tams“, – svars­tė jis.

Nė­ra analogų

Ta­čiau ki­tų moks­li­nin­kų ma­ny­mu, Ni­dos ak­mens ženk­las ga­li bū­ti ir ne­pa­baig­tas bal­tų sim­bo­lio – Sau­lės – ženk­las.

Pa­sak et­no­kos­mo­lo­go Li­ber­to Klim­kos, spin­du­liai da­li­ja aps­kri­ti­mą į tris be­veik ly­gias da­lis, o tre­je­tas – pir­map­ra­dės skai­čiuo­tės pa­grin­das.

„Tarp dvie­jų ran­da­si tre­čias, trys mė­nu­lio fa­zės, trys tam­sios nak­tys, tri­da­lis pa­sau­lis – dan­gus, že­mė, po­že­mis. Trys aukš­čiau­sios in­doeu­ro­pie­tiš­kų tau­tų die­vy­bės, tre­je­tai­nė ar­cha­jiš­kos vi­suo­me­nės struk­tū­ra, tris kar­tus da­ro­mi bur­tai ir t.t. Ga­li šis ženk­las bū­ti, pvz., ir ri­bo­ženk­liu tarp tri­jų ša­lių, o aps­kri­ti­mas – ho­ri­zon­to li­ni­ja. Vi­sas įdo­mu­mas, kad ana­lo­gų ne­ma­ty­ti nei Gu­di­jos, nei Lat­vi­jos me­džia­go­je”, – LŽ tei­gė jis.

Ta­čiau pa­mi­nė­jus apie esą iš to­kio pa­ties ak­mens pa­ga­min­tą gir­na­pu­sę, sau­go­mą Ni­do­je pas Juo­zą, ty­ri­nė­to­jas at­krei­pė dė­me­sį ir į šią ap­lin­ky­bę.

„Ta­da is­to­ri­ja ga­li vi­siš­kai nau­ju ra­kur­su pa­si­suk­ti. Nes bu­vo to­kia ger­bia­ma pro­fe­si­ja, kaip gri­na­ka­liai, ku­rie ga­mi­no gir­nas ir ma­lū­nams, ir na­mų ūkiams. Gal ant to ak­mens – gir­na­ka­lio ženk­las? O gal čia pa­vaiz­duo­tos be­si­su­kan­čios gir­nos?“ – spė­jo jis.

Vie­nas žy­miau­sių mi­to­lo­gi­nių ak­me­nų ty­ri­nė­to­jų, ar­cheo­lo­gas dr. Vy­kin­tas Vait­ke­vi­čius LŽ ne­ga­lė­jo tiks­liai at­sa­ky­ti, kas per ženk­las pa­vaiz­duo­tas, to­kį jis ma­tė iš­kal­tą pir­mą kar­tą.

„Tai pa­na­šu į žy­me­nį. Da­lis jų ga­lė­jo bū­ti iš anks­tes­nių lai­kų, bet su­nku be spe­cia­lių ty­ri­mų pa­sa­ky­ti. Na, uos­te, prie­plau­ko­je, ne­tgi po van­de­niu ras­tas ak­muo... Tad gal toks ženk­las ga­lė­jo ką nors žy­mė­ti, ženk­lin­ti?“ – spė­jo jis.

Mo­lė­tų kraš­to mu­zie­jaus et­no­lo­gas Jo­nas Vaiš­kū­nas LŽ taip pat ti­ki­no nie­ko kon­kre­taus ne­ga­lin­tis pa­sa­ky­ti. „Ga­li bū­ti ir as­me­ni­nis ženk­las, ga­li būt ir ri­bo­ženk­lis, ga­li būt ir ne­baig­ta kal­ti še­šia­la­pė...“ – svars­tė jis.

Mįs­lės ne­pa­dė­jo įmin­ti ir Lie­tu­vos jū­rų mu­zie­jaus is­to­ri­kai. Fak­tą, kad tai nė­ra ži­no­mas na­vi­ga­ci­nis ženk­las, pa­tvir­ti­no ir Klai­pė­dos vals­ty­bi­nio jū­rų uos­to di­rek­ci­jos lai­vy­bos spe­cia­lis­tai.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder