Mirties slėnis sulauks archeologų desanto

Istoriniai šaltiniai byloja, kad smėlynuose tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų XIX amžiaus pabaigoje buvo įrengta prancūzų belaisvių karo stovykla. Jos pėdsakų šiais metais ir planuojama ieškoti.

„Toks nuoseklus, kryptingas ir rezultatyvus Prancūzijos ambasados Lietuvoje darbas maloniai nustebino. Diplomatai Mirties slėnyje lankėsi dar 2016-aisiais, po šio vizito duotus pažadus ištesėjo su kaupu. Prancūzija finansuos ne tik mokslinius tyrimus, bet ir monumento, skirto tautiečiams Nidoje įamžinti, statybas. Dar nenuspręsta, ar tai bus akmeninis paminklas, ar kuklus medinis kryžius“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Neringos meras Darius Jasaitis.

Geras žinias jam asmeniškai neseniai pranešė į Nidą atvykęs Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe'as Jeantaud.

Apaugo legendomis

Mirties slėniu arba loma nuo seno vadinamas pilkųjų kopų masyvas pietinėje Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) Parnidžio draustinio dalyje. Prieš keletą dešimtmečių smėliakalniuose prie Grobšto rezervato ribos kažkas įkasė keliolika medinių kryžių, aptvėrė teritoriją medine tvorele ir įbedė ženklą, ant kurio buvo užrašas „Mirties slėnis“.

Ši vietovė jau seniai yra tapusi intriguojančias istorines aplinkybes slepiančia nerijos paslaptimi. Manoma, jog Mirties slėnis susijęs su 1870–1871 metais vykusiu Prūsijos ir Prancūzijos karu. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad būtent per šį karą vokiečiai netoli Nidos įrengė prancūzų karo belaisvių stovyklą.

Yra žinoma, jog vykstant kariniam konfliktui prancūzai trėmė suimtus vokiečių karius į Šiaurės Afriką ir ten vertė dirbti sunkius darbus dykumoje nežmoniškomis sąlygomis. Esą kerštaudami priešininkams vokiečiai pasirinko Nidą. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Parnidžio ir Sklandytojų kopų aplinka išties buvo panaši į dykumą, pustomą smėlio, todėl tiko belaisvių stovyklai įrengti.

Šį istorinį faktą 1918 metais išleistame veikale mini ir žymus Klaipėdos istorikas Johannesas Sembritzkis. Jis vienu sakiniu užsimena, jog tvirtinant nerijos krantus „dirbo prancūzų belaisviai iš Nidos atsakomosios karo belaisvių stovyklos“. Toliau istorikas trumpai paaiškina, kad tas keršto prancūzams lageris buvo įrengtas „smėlynuose prie Nidos kaip „atsakymas“ prancūzams, kurie vokiečių belaisvių stovyklas kūrė ir Alžyre“. Knygą apie Kuršių neriją 2001 metais išleidęs Jurgis Bučas suteikia dar daugiau informacijos. Anot autoriaus, Mirties slėnyje buvo pastatytas ištisas barakų miestelis, jame „būta 12 tūkst. belaisvių“. Mokslininko teigimu, nuo epidemijų, karščio ir sunkaus darbo (tvirtino nerijos krantus, apželdino kopas ir t. t.) belaisviai esą mirdavo dešimtimis. Jie buvo užkasami čia pat, smėlyje. Ši informacija dar 2015-aisiais itin sudomino Prancūzijos ambasadą Lietuvoje, o 2016 metų vasarą į Mirties slėnį atvyko ambasadorius Ph. Jeantaud ir gynybos atašė pulkininkas leitenantas Alainas Moulia. Prancūzai tąkart akcentavo mokslinių tyrimų svarbą, medžiagos archyvuose paieškas, kurias galėtų vainikuoti žvalgomieji archeologiniai tyrimai.

Statys memorialą

Praėjus beveik dvejiems metams Neringos mero kabinete apsilankė Ph. Jeantaud. Jis pranešė, kad visi planai dėl Mirties slėnio jau šiemet turėtų būti įgyvendinti, nes yra gautas finansavimas.

„Ambasadorius papasakojo, jog dirbama trimis kryptimis. Prancūzija oficialiai yra išsiuntusi užklausas į Vokietijos archyvus, nes manoma, kad būtent ten gali būti tikslesnės, išsamesnės, istoriniais dokumentais paremtos informacijos apie belaisvių stovyklą prie Nidos. Jos egzistavimu jau neabejojama, nes Prancūzijoje atsišaukė vieno tos stovyklos belaisvių anūkė ar proanūkė. Jos giminaitis kalėjo Mirties slėnyje, o vėliau, uždarius stovyklą, sėkmingai grįžo į gimtinę. Archyvinė medžiaga tikrai būtų labai naudinga“, – kalbėjo D. Jasaitis.

Taip pat planuojama dar šiemet pastatyti memorialą toje stovykloje kalėjusiems ir galbūt joje mirusiems prancūzų kariams. „Ambasada – labai geranoriška ir dalykiška. Ji nereiškia jokių išankstinių pretenzijų, nei kur memorialas turėtų būti pastatytas, nei koks. Palieka tai spręsti Neringos savivaldybei, KNNP direkcijai. Galbūt medinis monumentas bus pačiose kopose, gal – prie senojo švyturio, kurio laiptus esą nutiesė prancūzų karo belaisviai. O gal senosiose Nidos kapinėse, nes gauta nepatvirtintos informacijos, kad stovykloje žuvę karo belaisviai galėjo būti palaidoti ten. Praėjus šimtmečiams mediniai krikštai supuvo, ir niekas nebežino, ar tai tiesa. Tad memorialas tikrai bus, tačiau koks ir kur, dar svarstysime. Savivaldybėje šiuo klausimu bus sudaryta speciali darbo grupė, į ją pakviesime ir mokslininkų“, – tikino meras.

Prancūzijos ambasada jau yra pradėjusi juridinius procesus dėl archeologų samdymo. Jie specialiais prietaisais išžvalgytų numanomą stovyklavietės vietą.

Neseniai žvalgomuosius archeologinius tyrimus, siekiant aptikti senojo Nidos švyturio pamatus ant Urbo kopos, atlikusios VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ direktorius Zenonas Baubonis teigė, jog Mirties slėnyje lauktų intriguojantis darbas. „Kaip archeologas galiu pasakyti, kad būtų naudojamas georadaras. Smėlynai – gana švari aplinka, todėl prietaisas tikrai užfiksuotų po smėliu buvusių statinių pėdsakus, parodytų anomalijas. Vietovė buvo šimtmečius pustoma, tačiau georadaras „kabina“ ir 10–15 gylyje. Tik darbą sunkintų labai nelygus tyrimų lauko paviršius, nes ten – kopos, gūbriai. Dirbant georadaru tikimybė rasti tai, ko ieškai, visada siekia 50 procentų. Mes net tiksliai nežinome, kur ta stovykla galėjo būti“, – „Lietuvos žinioms“ aiškino archeologas Z. Baubonis.

Vis dėlto jei Mirties slėnyje stovėjo barakų miestelis ir jis vėliau buvo išardytas, po žeme turėtų būti likę pastatų pamatų pėdsakų ar kitos struktūros.

Išskirtinis atvejis

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas „Lietuvos žinioms“ tvirtino, kad Vakarų Lietuvoje bene pirmą kartą archeologinius tyrimus užsako ir finansuoja užsienio valstybė.

„Paprastai užsakovai būdavo lietuviai, o kolegos iš Vokietijos, Estijos, kitų šalių tik padėdavo tirti, dalyvaudavo procese. Tad belieka pasidžiaugti ir pasveikinti Prancūzijos ambasadą ryžusis finansuoti tyrimus Mirties slėnyje. Net nesvarbu, ar archeologams pavyks užčiuopti tos belaisvių stovyklos pėdsakus, ar ne, esmė yra tai, kad pirmą kartą toje vietovėje bus atlikti profesionalūs žvalgomieji tyrimai. Turėsime dar viena balta istorine dėme pamaryje mažiau“, – sakė L. Kavaliauskass.

D. Jasaitis pabrėžė, kad Prancūzijos dėmesys bus naudingas ir moksliniu požiūriu, ir plėtojant pažintinį turizmą. „Neringai reikia legendų, išskirtinių vietų, tad Mirties slėnis taps dar vienu traukos tašku. Ypač Prancūzijos piliečiams. Galbūt prancūzai specialiai vyks į Nidą pažiūrėti tos mistinės vietovės, kurioje kadaise buvo kalinami jų tautiečiai“, – svarstė meras.