Mintys su šluota rankoje Vasario 16-osios rytą

Mosikavimas šluotražiu netrukdo galvoti. Ir kažkodėl atmintyje iškyla gal 1988 ar 1989 metų vaizdai, mirgėję televizijos ekranuose bei dienraščių puslapiuose - Vakarų Europos žemdirbiai užvertė gatves ir ministerijų prieigas kopūstais reikalaudami iš savų vyriausybių ieškoti naujų rinkų išaugintai produkcijai parduoti.

Seka Lietuvos kolūkių naikinimo vajus. Kreivai šypteliu, kad dar atmintyje nenuskęsta išgėrusio vokiečio prisipažinimas: "Oi, kaip mes jūsų bijojom! Šitokio dydžio gamybiniai ūkiai! Mes sukom galvą, kaip čia reikės jus nukonkuruoti. Ačiū Dievui, viską patys savo rankom sugriovėt, che che..."

Lietuviams Rusijos rinka uždaryta. Galvijai išvežami daugiausiai į Lenkiją, "papigiai", taip sakant. Buvusio "Klaipėdos" viešbučio (kodėl jis dabar vadinamas "Amberton"? Ar jau lietuvių kalba Lietuvoje panaikinta?) konferencijų salytėje kažkoks danas kartu su mūsų Žemės ūkio ministerijos gražia panelyte paaiškina sukviestiems žvejybos laivų savininkams: "Kurkime kooperatyvus. Nes, suprantat, jūs laiku nepasirūpinote gauti žvejybos kvotų, tai negalėsite žvejoti. O jei sukursime kooperatyvą - tai jūs pas mus galėsite dirbti." Nedrįsau atsisukti į rusą, kuris garsiai atsiduso: "Na, viskas aišku. Jau geriau dabar savo laivus apdrausti ir nuskandinti nach..."

Dabar atsisukčiau pasižiūrėti į tą protingą žmogų. Ne todėl, kad su šluotražiu rankoj. Kad pamatyčiau ir neužmirščiau skausmo akyse suvokus, jog naikinama Lietuvos žvejybos pramonė. Ir buvęs prekybos laivynas neparduodamas lietuviams remiantis argumentu - lietuviai nesugebės valdyti, nes neturi tokios patirties. Nuo ano nepamirštamo pasisėdėjimo konferencijų salytėje vis mano akiratyje lietuviška įmonė "Limarko". Ale, sugeba. Ir dar kaip! Išvakarėse skaičiau "Vakarų eksprese", jog "Limarko" prezidento (ir vieno iš įkūrėjų) giminaitis - žymus ir garbus signataras Kazimieras Steponas Šaulys. Ne dabartinis signataras. O tų šlovingųjų 1918-ųjų metų, davusių man šiandieninę saulėtą Vasario 16-ąją.

Mat koks užtaisas! Pažinojau ir a. a. Antaną Lygnugarį, žvalų, energingą, kupiną idėjų ir polėkio. Ir tokie palikuonys nebuvo verti įsiklausyti jų nuomonės? Kaip nesiklausoma ir šiandien nė vieno - nei ruso, nei lietuvio, patvirtinančio, kad Kaliningrade bus pastatyta atominė. Tiesa, nelabai patikima. Baltarusijoje irgi bus pastatyta. Geresnės kokybės nei kaliningradiškė. O Visagino atominės ardymas - tai katastrofa. Ugnikalnio atvėrimas. Dar niekas tokios atominės neardė. Ir užsienio specialistai sako, kad reikėjo palikti antrą bloką dirbti. Tačiau Auštrevičius, buvęs didysis derybininkas, šiandien labai gerai politikoje jaučiasi. Nesuprato, ką daro, ar ketina laiku pabėgti į saugią salelę pavojui iškilus?

Užtat premjeras Kubilius apdovanotas. Už tai, kad jaunimas išsilakstė, gelbėdamasis nuo bado, o lietuviškos įmonės braute braunasi statyti Kaliningrado srities atominę, nes savo krašte darbų negauna, bet žmonės streikuoti nekyla? Na, ne visi darbų negauna. Tie, kas susimoka partijoms, prieina prie "reikalingų" žmonių, tie laimi konkursus.

Gerai, kai turi reikalingų žmonių. Daugiau nei dešimtmetį savo klientams sakydavau - nelaikykit pinigų SNORE, nepatikimas. Pirmais metais tikėjo, o paskui atremdavo - ką jūs čia mus, ponia Aldona, gąsdinat dešimt metų. Kaip dirbo, taip dirba. O ko jam buvo nedirbt, jei šiandien ponas Šarkinas, kurio tiesioginis darbas buvo bankų priežiūra, liaudiškai, dėkui die netoli, ir lietuviškai pasiunčia: "Eik tu šikt." Ir ką tu jam?

O Vilija Nausėdaitė, irgi buvusi Vertybinių popierių komisijos vadė? Negirdžiu jos. Sako, vaikelį prižiūri. Kažkaip labai jau, matyt, visi kartu užsiėmę buvo, kad negirdėjo ir nematė "DnB" banko agresyvios reklamos - "įkeiskit turtą, gaukit paskolą ir investuokit". Dabar bando apžlibę žmogeliai teismuose ieškoti teisybės - neteko turto ir pinigų negavo. Kad teisybė nugalėtų - nelabai žinau tokios praktikos. Labiau gaji kitokia - leisti pasitraukti iš pareigų išmokant solidžią kompensaciją. Nebeinančio pareigų juk neteisi!

Žiū, tiek įsileidau į prisiminimus, kad ir nepajutau, kaip kiemą nušlavusi, gatvę brūžinu. Dar porą mostų ir gana. Gana.