Meilė užsieniečiui išsklaidė stereotipus

Kretingiškė Lina Liebutė – Vilniaus universiteto kūrybos komunikacijos studentė. Į Norvegiją ji, kaip ir ispanas Francisco Alcade Gonzalez, pernai sausį vyko per „Erazmus“ mainų programą. Ten jie pusę metų mokėsi kartu su grupe studentų iš skirtingų pasaulio šalių. „Su Francisco buvome kurso draugai, kartu lankėme tas pačias paskaitas, ir tiesiog natūraliai pradėjome laiką leisti kartu, tapome geri draugai. Vieną dieną pajutau, kad tas žmogus man rūpi, kad norisi kartu leisti laiką, norisi priversti jį šypsotis ir tą šypseną matyti“, – pasakojo Lina.

Tai, kad iš studijų Norvegijoje grįš ne tik su naujomis žiniomis, bet ir atradusi meilę, Lina sakė, nebūtų ir pagalvojusi. „Prieš išvažiuojant į Norvegiją draugai juokavo – sakė, kad parsivešiu kokį užsienietį, o aš visiems atsikirsdavau, kad man labiau patinka lietuviai, tikrai nedraugaučiau su užsieniečiu. Tačiau šiandien aš jaučiu, kad žmogus yra tiesiog žmogus, ir visai nesvarbu, kokia jo tautybė, kokia kalba jis kalba“, – sakė kretingiškė. Lina ir Francisco kartu jau pusantrų metų.

Griaunami stereotipai

Lietuvės ir užsieniečio meilė šiandien dažno jau nestebina, nes mišrių porų Lietuvoje vis daugėja. Vis dėlto Lina užsiminė, kad teko išgirsti įvairių reakcijų bei stereotipų, kad ispanai – tinginiai, karštakošiai. „Dažnai girdėdavau stereotipų, kad jie nuolatos atostogauja, linksminasi vakarėliuose, garsiai šneka. Tačiau kiekvienas žmogus yra skirtingas, turintis tik jam būdingų savybių, kurios ir padaro žmogų unikalų“, – sakė Lina.

Anot jos, kiekvienas žmogus savo galvoje susikuria stereotipus pagal tai, ką jis matęs žiniasklaidoje ir filmuose, nes tai veikia pasąmonę. Žmonės patys nejausdami susidaro įspūdį apie bendruomenę, kurios nepažįsta.

Pašnekovė tikino, kad dažnai žmonės skiriasi nuo to, kaip visuomenė juos įsivaizduoja. „Mano draugas nėra stereotipinis ispanas. Jis labiau gilinasi į smulkmenas, yra intravertas, o ne ekstravertas. Jis labai rūpestingas, rūpinasi savo šeima, draugais, tais, kuriuos myli. Iš jo sklindanti ramybė man visiškai nesisieja su tuo stereotipu, kuris vyrauja Europoje apie ispanus“, – sakė Lina ir pridūrė, kad nemažai stereotipų teko girdėti ir dėl ispanų išvaizdos.

Pasak jos, daugelis ispanus įsivaizduoja tamsesnio gymio, nors yra ir tokių, kurie šviesesni nei lietuviai vasaros metu. Kadangi Linos mylimasis su barzda, išgirsdavo ir klausimų, ar jis ne musulmonas. „Keletas stereotipų buvo sulaužyti ir mano pačios galvoje. Maniau, kad visi ispanai puikiai šoka, o pavyzdžiui, mano draugas, šokti nemoka. Taip pat maniau, kad ispanai labai geri kulinarai, moka įvairių egzotinių patiekalų, bet iš tiesų Francisco dar tik iš manęs mokosi gaminti“, – juokėsi Lina.

Nors užsimezgus draugystei, stereotipai vienas po kito buvo sulaužyti, Lina pripažino, kad tam tikrų kultūrinių skirtumų išvengti nepavyko. Ji pasakojo, kad būnant „Erazmus“ mainų programos tarptautinėje aplinkoje, visi stengiasi vienas prie kito prisitaikyti ir savo kultūrinių įpročių neparodyti, tačiau grįžus iš mainų programos, jie atsiskleidė.

„Ispanai labiau atsipalaidavę. Aš Lietuvoje pripratusi prie įtempto gyvenimo ritmo, pas mus jaunimas dirba nuo maždaug 16 metų, o Ispanijoje jaunimas nedirba. Jiems nereikia rūpintis dėl pinigų, nes duoda tėvai. Man atrodė labai keista, kad jie neturi noro užsidirbti patys“, – sakė Lina. Ji prisiminė, kad tą vasarą, kai abu grįžo į savo gimtąsias šalis iš Norvegijos, Francisco pirmą kartą susirado vasaros darbą. „Jis pamatė, kiek daug aš dirbu, ir dėl to pats nusprendė dirbti. Taip ir mokomės vienas iš kito. Jis iš manęs – rimčiau žiūrėti į gyvenimą, o aš iš jo – atsipalaiduoti“,– teigė pašnekovė.

Didžiausias barjeras – kalba

Šį rugpjūtį pora kartu apsigyveno Vilniuje – Lina toliau studijuos, o Francisco atliks praktiką. Iki tol pora draugavo per atstumą, skraidydavo vienas pas kitą arba susitikdavo pusiaukelėse ir kartu keliaudavo. Vis dėlto daugiausiai sunkumų iškyla dėl kalbos barjero, nes anglų kalba, kuria bendrauja, jiems ir jų šeimoms nėra gimtoji.

Lina savo šeimai apie Francisco papasakojo dar būdama Norvegijoje – į jos santykius su ispanu tėvai reagavo palankiai, tačiau jaudinosi dėl kalbos. „Mačiau, kad tėvai nežino, kaip reaguoti, jiems buvo neramu dėl kalbos, šiek tiek bijojo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jie įsileido Francisco į savo širdis“, – prisiminė Lina. „Kai pirmą kartą su juo atvykome pas mano tėvus, jie priėmė labai šiltai, mama išvirė cepelinų, įvairiausių lietuviškų patiekalų, vaišino šakočiu. Francisco juokėsi, kad ilgiau čia pabuvęs taptų storas“, – pasakojo kretingiškė.

Linai susitikimo metu teko „dirbti“ vertėja iš anglų kalbos į lietuvių ir atvirkščiai. „Norėjosi, kad abi pusės – tėvai ir mano draugas – jaustųsi jaukiai, patogiai, taigi aš buvau kaip tiltas tarp dviejų pusių“, – sakė Lina ir pridūrė, kad Francisco jau mokosi lietuvių kalbos: „Tikiuosi, kad vieną dieną visi galėsime susikalbėti lietuviškai“.

Jaunuolius šiltai priėmė ir vaikino tėvai Ispanijoje, tačiau ten kalbos barjeras taip pat pakišo koją, nes jo šeima, kaip ir Linos, angliškai nekalba. „Būdavo juokingų situacijų, kai mano draugo mama ir aš likdavome dviese kambaryje ir bandydavome susikalbėti įvairiomis kalbomis. Kalba buvo tikrai didelis barjeras susipažinti, tačiau esu laiminga, kad jo šeima mane priėmė labai šiltai“, – prisiminė Lina.

Sukūrė filmą apie meilę, kurios nereikia bijoti

Apie tai, kad mylinčios akys tautybės nemato, Lina sukūrė trumpametražį filmą. „Gavome užduotį televizijos režisūros studijose sukurti filmuką, kuris taptų „Lietuvos šimtmečio uoga“. Galėjai daryti apie ką nori, kalbėti apie ką nori. Nusprendžiau temos toli neieškoti, filmą kūriau apie tai, ką kasdien patiriu“, – pasakojo Lina. Kiek ilgesniame nei 5 minučių filme trys herojai dalinasi savo patirtimi ir liudija apie meilę užsieniečiui.

Mišrių porų Lietuvoje vis daugėja, tačiau vyresnio amžiaus žmonės, pasak Linos, dažnai to nesupranta, vertina neigiamai ir vadovaujasi stereotipais: „Sovietmečiu buvo skelbiama, kad įsimylėti užsienietį yra didžiausia gyvenimo klaida. Norėjau parodyti, kad taip nėra. Nors situacija šiandien po truputį keičiasi, aš matau, jog vyresnio amžiaus žmonės baiminasi, kad jų vaikai pamils užsieniečius. Jie bijo to, ko nepažino savo jaunystėje. Tačiau nereikia bijoti mylėti. Nesvarbu, kokios tautybės žmogus – jis myli taip pat, rūpinasi taip pat. Norėjau laužyti tą stereotipą, kad, kai myli užsienietį, ta meilė yra kitokia. Bet juk tu myli tiesiog žmogų“.