Mažosios Lietuvos tyrinėtojas Martynas Purvinas švenčia jubiliejų

M. Purvinas 1947 m. gruodžio 13 d. gimė Kaune, garsaus Mažosios Lietuvos veikėjo, botaniko, pelkėtyrininko, pedagogo, buriuotojo, docento dr. Eriko Purvino ir Birutės Venskūnaitės šeimoje. Galbūt senelio – amatininko, lietuvybės puoselėtojo, aktyvaus lietuvių bendruomenės Klaipėdoje nario, lietuviško laikraščio „Pagalba“ redaktoriaus, „Sandoros“ draugijos valdybos nario – garbei buvo pavadintas Martynu. Iš Smeltės (Klaipėdos r.) kilęs senelis Martynas Purvinas – senos, su senaisiais kuršiais ar kuršininkais siejamos lietuvininkų giminės palikuonis. Erikas Purvinas pusę amžiaus dirbo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, buvo vyr. dėstytojas, o vėliau ir docentas, Lietuvos mokslų akademijos Biologijos instituto Botanikos poskyrio jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1940 m. už Šepetos aukštapelkės augalijos tyrimus jam buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis, tad sūnus turėjo puikų sektiną pavyzdį ir jau vaikystėje domėjosi tėčio darbais.

Baigęs Kauno vidurinę dailės mokyklą ir pasirinkęs architektūros studijas Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete, Martynas Purvinas susidomėjo gyvenviečių planavimo ir kraštovaizdžio architektūros sritimis. Gavus paskyrimą 1970 m. M. Purvinas ėmė dirbti Žemės ūkio statybos projektavimo institute, tačiau netrukus įstojo į Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) Architektūros fakulteto aspirantūrą. Darbuotasi Lietuvos statybos ir architektūros mokslino tyrimo instituto (LSAMTI) Urbanistikos sektoriuje, VISI Architektūros fakulteto Gyvenviečių planavimo ir tvarkymo (vėliau Urbanistikos) katedroje, vis gausėjo naujų ir itin svarbių mokslinių straipsnių, sovietmečiu vengtų urbanistinių ir architektūrinių paminklų tyrimų.

1980 m. Martynas Purvinas apgynė kandidatinę disertaciją apie gamtos grožio vertinimą – „Architektūrinės analizės teoriniai – metodiniai klausimai“, o 1983 m. tapo docentu, nors nuolat buvo jaučiamas spaudimas, atsisakius stoti į komunistų partiją ir rengiant vis aštresnes publikacijas apie nuo sovietinio režimo nukentėjusį Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos architektūros paveldą. Dėl noro atvirai kalbėti apie esamą santvarką ir jos padarinius Lietuvos materialiajai kultūrai strigo tyrimų eiga ir naujų mokslo publikacijų leidyba. Situacija kiek pasikeitė tik bręstant Lietuvos Respublikos Persitvarkymo Sąjūdžiui.

1972 m. M. Purvinas ėmė tirti senuosius Lietuvos kaimus, parengė daugybės jų mokslinius aprašymus, nuo jau minėtų 1980-ųjų sistemingai tyrė Mažosios Lietuvos kultūros paveldą, surinko gausios istoriografinės medžiagos Lietuvoje ir užsienyje. Per šiuos dešimtmečius keliaudamas pėsčiomis ar dviračiu po Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštus padarė apie 60 tūkst. senųjų objektų nuotraukų, parengė tūkstančius senųjų pastatų ir šimtus gyvenviečių aprašymų. Už knygos „Mažosios Lietuvos kaimai ir sodybos“ rankraštį jam ir nepamainomai tyrimų talkininkei, architektūros ir urbanistikos tyrėjai, architektei, žmonai Marijai 1998 m. Kanadoje buvo įteikta Dr. Vydūno premija, 1996 m. jiedu gavo Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premiją už Šilutės r. kultūros paveldo tyrimus, 2006 m. – M. Jankaus kultūros paveldo premiją už Mažosios Lietuvos tyrimus, o štai 2013 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Marijai ir doc. dr. Martynui Purvinams skyrė Valstybinę Jono Basanavičiaus premiją už etninės architektūros, Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus ir populiarinimą. 2016 m. vasario pradžioje vykusiame Pagėgių savivaldybės tarybos posėdyje buvo priimtas sprendimas, kuriuo doc. dr. Martynui Purvinui suteiktas Pagėgių krašto garbės piliečio vardas.

Itin svarbus doc. dr. M. Purvino darbas – 1996 m. pradėta rengti „Mažosios Lietuvos enciklopedija“. Pirmiesiems trims enciklopedijos tomams parengė daugiau nei 1 600 straipsnių, buvo faktinis šių tomų vadovas, trečiojo tomo vyriausiasis redaktorius. Stebina reikšmingų mokslo monografijų gausa – tai „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida“ (I knyga, Kaunas: Technologija, 2011), „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“ (I knyga, Kaunas: Technologija, 2013), „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ (I knyga, Kaunas: Technologija, 2010; II knyga, Kaunas: Technologija, 2014; su M. Purviniene), „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra“ (Vilnius: Etninės kultūros globos tarybos sekretoriatas, 2008) ir kt. Žinyne „Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II: Pagėgių savivaldybė“ (sud. Rasa Butvilaitė, Martynas Purvinas, Marius Iršėnas; Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014) pirmą kartą sistemingai apibūdinti šimtas dvidešimt aštuoni dvarai, įvairiu metu gyvavę Pagėgių apylinkėse. Knygoje „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ (Trakai: Voruta, 2011) apibūdinti trisdešimt devyni senieji Mažosios Lietuvos kaimai dabartiniuose Klaipėdos, Šilutės, Tauragės ir Jurbarko rajonuose bei Pagėgių savivaldybėje, Kuršių nerijoje.  2015 m. pradėtas knygų, skirtų senųjų gyvenviečių prie Nemuno žemupio istorijai, ciklas „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (Trakai: Voruta, kn. I – 2015, kn. II – 2017). Šiose knygose pristatoma Mažosios Lietuvos gyvenviečių, esančių abipus Nemuno – ne vien dabartinėje Lietuvos teritorijoje, bet ir Karaliaučiaus krašte – istorinė raida, atskleidžiami karų ir nepalankių režimų nulemti praradimai. Daug žinių apie šias vietoves Lietuvoje skelbiama pirmą kartą.

Doc. dr. M. Purvinas nenuilsdamas rengia knygas ir kitas mokslo publikacijas, nors jo sukauptas archyvas vos betelpa į butą Kaune – dalis tyrimo medžiagos perduota įvairioms institucijoms Lietuvoje ir užsienyje. Mažosios Lietuvos istorija neišsemiama, o doc. dr. Martyno Purvino darbai svarbi jos rekonstrukcijos dalis, todėl skaitytojai nekantraudami laukia naujų leidinių. Naujų knygų, kūrybinių užmojų ir Viešpaties globos linkime jubiliatui ir jo žmonai Marijai, kuri jubiliejų švęs kitąmet.

Irma STADALNYKAITĖ, „Vorutos“ laikraščio redaktorė