Mažosios Lietuvos stebuklai: net ten jau buvę pamatys, ko nematę

Tačiau šį kartą ne apie saulės vonias, poilsį ar pramogas pajūryje. Kelionės pasakojimu, maršrutu „Atradimai Mažojoje Lietuvoje“ norime priminti apie šio krašto kitoniškumą, jį įtakojusią krašto istoriją ir tiesiog pasidalinti lankytinų vietų ir mūsų atradimų rekomendacijomis bei patyrimais iš kelionės po šią unikalią Lietuvos vietą.

Maršrutas ar jo dalis gali virsti atostogų pajūryje dalimi, alternatyvus kelias atgal namo į Kauną ar Vilnių ar tiesiog puikiu aktyvių bei turiningų atostogų vakarų Lietuvoje planu. Kaip ir visada keliaujant, svarbu neskubėti. Tad tikrai neapsiriksite, jei šiam kraštui pažinti skirsite bent porą dienų. Visą kelionės pasakojimą padalinome į dvi dalis. Kiekviena jų – turtingas lankytomis vietomis ir atradimais dienos maršrutas.

Trumpai apie maršrutą

Linijinis maršrutas, maršrutą pradėti galite tiek nuo Nemirsetos, tiek nuo Jurbarko ar Smalininkų; Kelionės trukmė: rekomenduojama skirti 2 dienas, o maršrutas padalintas į du atskirus pasakojimus;

Darbo laikas: jei keliausite sekmadienį arba pirmadienį, daugelio muziejų aplankyti nepavyks. Jei kito pasirkimo kelionės laikui nėra, galėsite mėgautis gamtos objektais, pažinti miestus;

Nuvažiuotas atstumas (pirma maršruto dalis – 110 km.).

Maršruto žemėlapis.

Krašto istorija

Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis. Po Pirmojo pasaulinio karo, siekiant lietuviškų Prūsijos žemių prijungimo prie Lietuvos valstybės, dažniausiai buvo vartojamas Mažosios Lietuvos vardas. Nuo 1919 m. atsirado Klaipėdos krašto (vok. Memelland) pavadinimas. Tačiau nuo XX a. antrosios pusės ir ypač pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje įsitvirtino ir tradiciniu tapo šio regiono vadinimas Mažąja Lietuva.

Veikiama protestantų bažnyčios ir Prūsijos valstybės Mažojoje Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lenkijos ypač paveiktos katalikiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių kultūros. Šiame krašte Lietuvių kalba ne tik dominavo, bet ir buvo skatinama. Liuteronai laikėsi nuostatos, kad maldos ir pamaldos visuomet vyktų sava kalba – todėl būtent čia, Mažojoje Lietuvoje, buvo pradėtos spausdinti lietuviškos knygos. Mažojoje Lietuvoje išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba.

Istorinės Mažosios Lietuvos centras – Tilžė, dabar esanti Rusijos teritorijoje. Tarpukariu iškilo Klaipėdos, kaip admininstracinio vieneto centro, reikšmė. Šiandien Mažosios Lietuvos sostine dažniausiai tituluojama Šilutė.

Geriau pažinti šio krašto unikalią istoriją galite užsukę į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, įsikūrusį Klaipėdoje.

Muziejus įsikūręs trijuose sklypuose Didžiojo Vandens gatvėje, palei buvusią Dangės senvagę, kuria upė tekėjo iki XVII a. vidurio. Į pietus nuo senosios Dangės vagos XVI a. pirmojoje pusėje atsiranda pastatų ir 1540 m. čia gyvena 16 žvejų šeimų. Vėliau šiame rajone, kuris priklausė piliai, pradėta apgyvendinti pilies karius bei pilį aptarnaujantį personalą, prie Dangės kūrėsi odininkai. Dėl to priemiestis pradėtas vadinti Odų gatvele.

Pačiu šiauriausiu Mažosios Lietuvos tašku kažkada buvo pajūrio kaimas Nemirseta. Čia buvo įrengtas Palangos-Nemirsetos pasienio punktas, o Mažąją nuo Didžiosios Lietuvos skirianti siena ėjė kažkur čia per kopas. Tad savo kelionę nusprendėme pradėti būtent nuo šios, galima sakyti simbolinės Mažosios Lietuvos vietos.

Kas žino, galbūt tos pačios kopos, kurios matomos ir aukščiau pateiktoje istorinėje nuotraukoje, galima pamatyti nuo Nemirsetos kopų ir čia plytinčių smiltpievių apžvalgos aikštelės.

Apsilankymas šioje aikštelėje gana dažnai primena vieną pasaką – „Eglė žalčių karalienė“. O ją primena čia dažnai sutinkami žalčiai, kurie neretai išlenda iš po apžvalgos aikštelės lentų ar tiesiog šildosi ant dviračių tako asfalto.

Nemirsetos kopos savo įstabiu kalvotu reljefu sužavi visus apsilankiusius. Šis įspūdis dar sustiprėja suvokiant, kad visa tai suformuota gamtos – žmonių įtaka čia minimali. Išskirtinė Nemirsetos apylinkių vertė – gamtinė įvairovė. Čia nedideliais atstumais kaitaliojasi įvairūs vietovaizdžiai: apsauginis pajūrio kopagūbris, senovinis Litorinos jūros šlaitas, parabolinių kopų gūbrys, banguota smėlio lyguma – palvė, pajūrio pelkių ir ežerokšnių virtinė.

Pajūriu iki Klaipėdos

Kita stotelė judant nuo Nemirsetos kopų – prie Plocio (Plazės) ežerėlio įrengtas paukščių stebėjimo namelis. Jį pasiekti galima iš Karklės arba Nemirsetos gyvenviečių pėsčiomis arba dviračiu (apie 3 km). Nors automobiliu privažiuoti ir nepavyks, tie keli kilometrai pasivaikščiojimo pajūrio gaivos prisotintame ore tikrai verti pastangų. Pasigrožėti Plocio ežerėlyje besiilsinčiais migruojančiais vandens paukščiais geriausia kovo – gegužės mėnesiais. Bet ir kitu metų laiku čia netrūksta gyvybės ir veiksmo.

Tęsiant kelionę pajūriu, keliu link Klaipėdos, tiesiog būtina sustoti prie garsiosios, vietinių ir šio krašto svečių pamėgtos ir gausiai lankomus vietos – Olando kepurės. Unikali vieta, tikėtina savo vardą gavo dėl savo panašumo į olandišką kepurę žiūrint į ją iš jūris.

Kartais šią vietą nebūna lengva aplankyti. Nors ir įrengta didesnė automobilių stovėjimo aikštelė, vasaros sezono metu gali būti keblu rasti vietą pasistatyti automobilį. Nuoširdžiai partariame laikytis kelių eismo ir automobilių statymo taisyklių, kad kelionės įspūdžių nesugadintų baudos kvitas;).

Lietuvos pajūryje net keliose vietose galima pamatyti buvusių karinių įtvirtinimų liekanų. Jas po truputį vis bando pasiglemžti jūra. „Memel-nord“ įtvirtinimai iš kitų išsiskiria tuo, kad vis dar šiek tiek toleliau nuo jūros, ir juose įrengta ekspozicija. Tiesa, svarbu paminėti, kad ją aplankyti galima tik savaitgaliais. Nors ir gana sudėtinga čia patekti, bet tikrai verta. Įdomi ne tik pati ekspozicija, įtvirtinimų konstrukcija ir faktai, kuriuos gali sužinoti užėjęs vidun. Dažniausiai su ekspozicija supažindina darbuotojas apsirengęs vis skirtinga kariška uniforma ir įsijautęs į kartu su ja įgautą rolę.

Dar vienus, bet jau beveik pilnai jūros bangų apkabintus įtvirtinimus galima rasti Melnragės paplūdimyje. Lankydamiesi Melnragėje nepraleiskite progos išbandyti ir naujai įrengtų pajūrio kopų takų.

Na ir galiausiai, būnant Melnragėje tiesiog būtina užlipti ant jūros vartų – Šiaurinio Klaipėdos jūrų uosto molo. Čia ne tik smagu palydėti ar sutikti didžiulius laivus, bet ir galima pamatyti įdomią skulptūrą – „Pasivaikščiojimas su žuvimi“. Jei vėjas bus stiprus, galbūt ir jums pavyks paėjėti per molą, taip kaip šioje skulptūroje vaizduojamam žmogui.

Klaipėda (Memelis)

Miesto kilmės ištakomis laikoma pilis, pastatyta Vokiečių ordino ant kuršių žemės Pilsoto ruožo ir pavadinta Memelburgu. Vėliau pilies pavadinimas sutrumpėjo iki Memel. Nuo 1252 m. iki 1923 m. ir nuo 1939 m. iki 1945 m. miestas oficialiai vadintas Memeliu. Nuo 1945 m. naudojamas tik lietuviškasis miesto pavadinimas – Klaipėda.

Gražiajam Lietuvos uostamiesčiui pažinti reikia nemažai laiko. Čia gausu muziejų, istorinių, kultūrinių ir jūrinių įdomybių. Jei dar nebuvote, tai rekomenduojame į Klaipėdą užsukti ilgesniam lauikui, atskirai – vien tik jai skirtai viešnagei. O jei vis tik norėtumėte bent trumpam užsukti ir patirti Klaipėdos dvasią, tai turbūt pirmiausia rekomendacija tai padaryti pasivaikščiojant siauromis senamiesčio gatvelėmis.

Kaipėdos senamiestis nėra didelis, bet savyje slepia daug įdomių kampelių, kiemelių. Išskirtinė ir šio senamiesčio Fachverko architektūra. Kad įdomiau ir smalsiau būtų vaikščioti po senamiestį, pabandykite paieškoti mažųjų miesto skulptūrų ir skulptūrėlių. Su savo istorijomis ir prietarais jos išsibarsčiusių po visą senamiestį. Visų skulptūrų vietas galite rasčia žemėlapyje čia. Na, o visų Klaipėdos lankytinų vietų žemėlapį čia.

Kretinga-Gargždai-Dovilai

Antroji maršruto dalies alternatyva iš Nemirsetos veda į Kretingą – visai netoli Klaipėdos bei Palangos esantį, įdomią istoriją ir turtingą kultūrinį palikimą turintį miestelį. Kretingos muziejus ir Žiemos sodas – bene labiausiai lankytojų pamėgtos šio miestelio vietos. Buvusiuose grafų Tiškevičių rūmuose veikia muziejaus ekspozicija, Žiemos sode – daugiau kaip 5 tūkst. rūšių egzotinių augalų. Dvaro parke rasite ir astronominį laikrodį.

Kretinga dar vadinama ir mažuoju Lietuvos Vatikanu. Čia tebestovi seniausia Žemaitijoje išlikusi bažnyčia, kuri yra ir viena aukščiausių Lietuvoje. Iš anksto užsisakiusieji ekskursiją gali iš arti apžiūrėti Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ir vienuolyno ansamblį, sužinoti jo istoriją, pakilti į varpinės bokštą bei susipažinti su pranciškonų vienuolių kasdienybe ir gyvenimo būdu.

Istoriškai susiklostė, jog Gargždai ilgai buvo pasienio miestelis. Natūralu, kad uolūs muitininkai, sukti „šmugelninkai“, pasiturintys krautuvininkai, ūkiški žemaičiai ir „strainos“ merginos kūrė kiek kitokią kultūrą ir tradicijas nei tuometinėje sostinėje Kaune. Kuo vertėsi gargždiškiai, koks transportas riedėjo miestelio gatvėmis, kokias šventes minėdavo gyventojai, ir daugelis kitų „sustabdytų“ miestelio akimirkų galite pamatyti ekspozicijoje – „Tarpukario Gargždai 1918 – 1939 m.“.

Neogotikinė Dovilų liuteronų-evangelikų bažnyčia pašventinta ir atidaryta 1862 m. 2018 m. padarytas neįtikėtinas atradimas – į Dovilus iš Vokietijos buvo pargabentos bažnyčios statybos brėžinių kopijos. Pasirodo, šių brėžinių autorius buvo vienas garsiausių anų laikų Europos architektų. Iki šios dienos nebuvo žinoma, jog Dovilų bažnyčią projektavo pirmasis Prūsijos karališkasis architektas Fridrychas Augustas Štiuleris.

Po apsilankymo Doviluose maršruto dalių alternatyvos vėl susilieja į vieną maršruto giją Dituvoje.

Dituva – kaimas, miestelis, didžiausia vakarų Lietuvoje kolektyvinių sodų bendrija, o dabar jau ir didelis Klaipėdos priemiestis. Nors nei istorinių, nei kultūrinių vietų čia neieškojome, o greičiausiai jų čia ir nėra, į savo maršrutą šią vietą įtraukėme dėl Dituvos kabančio/bezdžionių tilto.

Šis tiltukas išsiskiria tuo, kad yra gana aukštai pakabintas virš Minijos ir labai smagiai siūbuoja. Išskirtinumas dar ir tai, kad jis papuoštas smagiu, atrodo iš upės ant tiltelio bandančiu prisitraukti plaukiko mediniu veideliu. Be to, Minijos vingis čia smėlėtas ir patogus atsipūsti kelionės metu ar net išsimaudyti.

Dituvos kabantis tiltas toli gražu ne vienintelis šiame krašte. Panašūs tiltai kabo ties Priekule, Gropiškiais bei Lankupiais. Lankupių kabantis tiltas tituluojamas ir ilgiausiu kabančiu tiltu Lietuvoje. Jo ilgis siekia net 130 m.!

Dreverna

Senas žvejų kaimas, minimas nuo 1253 m. ir įsikūręs Kuršių marių pakrantėje. Prie Drevernos upės beveik 300 metų, veikė didelis žuvų turgus – Strykis, sutraukdavęs daug žvejų ir pirklių. Drevernos žvejų vardą garsino Kuršmarių laivų statytojas J. Gižas. Dabar J. Gižo etnografinėje sodyboje galima susipažinti su laivadirbyste ir žvejų tradicijomis. Dreverna yra išlaikiusi senąją pamario žvejų kaimo struktūrą. O pastaruoju metu šiam pamario kaimeliui gyvybės suteikia čia veikiantis mažųjų laivų uostas, įrengtas apžvalgos bokštas ir Drevernos kempingas.

Svencelė – buriuotojų jėgos aitvarais meka, įsikūrusi Kuršių marių pakrantėje. Tai unikali vandens sporto oazė, kurioje kiekvienas gali mokytis „suvaldyti vėjus“.

Paskutinį kartą čia teko lankytis prieš keletą metų. Tuokart pakrantė dar buvo nusėta jėgos aitvarų mėgėjų palapinėmis, nameliais ant ratų ir lyg vienu kitu laikinu statiniu. Per keletą pastaruojų metų, ši vieta smarkiai pasikeitė. Dabar pakrantėje kyla naujų namų kvartalai. Net kasami ar gilinami vandens kanalai, kuriais bus galima tiesiai iš savo kiemo keliauti į Kuršių marias.

Kintus – dar vieną pamario miestelį siūlome pasiekti žvyrkeliu pajūrio miškais vingiuojančiu iš Svencelės. Nedidelio miestelio centre stovi evangelikų liuteronų bažnyčia, kurios istorija siekia XVIII a.

1888-1892 m. Kintuose gyveno ir dirbo žymus lietuvių rašytojas ir filosofas Vydūnas. Čia įkurtas Vydūno memorialinis muziejus, kuriame galima pagilinti žinias apie Mažosios Lietuvos praeitį ir apžiūrėti unikalų eksponatą – Vydūno arfą.

Kintai garsūs ir žvejybos tradicijomis. Nuo seno kintiškiai „rungtyniauja“ su Rusnės žvejais dėl išskirtinių rūkytos žuvies receptų. Tad, jei norėtumėte pabūti teisėju šių dviejų kaimų varžytuvėse, paragaukite čia rūkytos mariose pagautos žuvies. Vėliau Rusnėje jos gardumą galėsite palyginti su jau pagal rusniškių receptūrą rūkyta žyvimi.

Pakeliui į Ventės ragą rekomenduojame stabtelėti ir aplanyti jaukias pamario krašto Muižės kapinaites. Jose ilsisi garsus šio krašto veikėjas Ernstas Vilhelmas Berbomas.

Ventės ragas

Ventės rago pusiasalis tiek geografiniu, tiek gamtiniu požiūriu yra ideali vieta paukščiams gaudyti ir žieduoti, nes čia driekiasi didysis paukščių migracijos kelias. 1929-aisiais metais, profesoriaus T. Ivanausko iniciatyva, čia įsteigta ornitologinė stotis, muziejus ir lankytojų centras. Ventės rage stovi ir didžiausios sparnuočių gaudyklės pasaulyje, kurios leidžia paukščius žieduoti visus metus.

Ventės kyšulyje rasite jau nuo 1837-ųjų metų stovintį vieną seniausių Lietuvos švyturių, kuris kelią į krantą jūreiviams rodo jau kone 200 metų. Ventės rago švyturys vienas iš nedaugelio Lietuvos kelrodžių, į kurį lankytojai senais geležiniais laiptais, papuoštais originaliai išdabintais šlyžiniais ornamentais, gali laisvai įlipti ir pasigėrėti čia atsiveriančiu nuostabiu kraštovaizdžiu. Nuo švyturio apžvalgos aikštelės matyti Preila, plytinčios auksinės kopos ir Kuršių nerijos pietvakariuose esančios Nidos panorama.

Minijos (Mingės) kaimas

Dažnai šis kaimas dar vadinamas Lietuvos Venecija. Čia pagrindinę gatvę atstoja Minijos upė. Šis urbanistinis paminklas šaltiniuose yra minimas nuo 1540 metų ir, nors per pusę tūkstančio metų dėl maro ir karo jis nuolat keitėsi, ligi šių dienų išliko unikalia vieta, kur skirtingų krantų gyventojai susisiekia tik vandens transportu – tilto čia nėra. Minijos kaimas įdomus ne tik dėl savo unikalaus susisiekimo, bet ir dėl nuostabios gamtos bei puikios vokiškos architektūros. Būdami čia turėsite progą išvysti Mažajai Lietuvai būdingus mūrinius ir medinius pastatus.

Tęsiant kelionę Šilutės ir galiausiai Rusnės link, pakeliui labai rekomenduojame sustoti ir pasivaikščioti išskirtinių Aukštumalos pažintiniu taku. Daugiau nei kilometro ilgio pažintinis takas lankytojams atskleidžia visas aukštapelkės grožio paslaptis, jos formavimosi istoriją bei padeda atverti pelkės gamtos lobių skrynelę: pažinti tik jai būdingas buveines, augalus ir gyvūnus, suprasti, kuo vertinga ši paslaptinga ekosistema, kaip lengvai galima ją pažeisti ir kaip sudėtinga gydyti padarytas žaizdas. Pažintinio tako pabaigoje, prie pelkinio ežerėlio, įrengta 3 metrų aukščio apžvalgos platforma, nuo kurios atsiveria ypatingo grožio pelkės panorama.

Rusnės sala

Rusnės sala, kurią iš visų pusių supa vanduo, yra išties unikalus gamtos kampelis. Ji įsikūrusi Nemuno deltoje, ten kur kertasi Atmatos ir Skirvytės upės. Tai dižiausia sala Lietuvoje. Rusnė garsi ne tik savo kraštovaizdžiu ar išlikusia senąja medine architektūra – sala dar tituluojama ir skaniausios rūkytos žuvies sostine. Priminsime apie kintiškių ir rusniškių varžytuves. Nepraleiskite progos patys paragauti ir vienų, ir kitų kulinarinių šedevrų ir išsirinkti savo nugalėtoją;).

Apsilankymą Rusnės saloje galima padalinti į dvi dalis. Pirmoji – Uostadvaris, su čia sotvinčiu XIX amžių menančiu švyturiu. Nors pats švyturio ir aplink esantys pastatai puikiai išsilaikę, švyturys jau senokai nebeatlieka savo pagrindinės funkcijos. Dabar tai technikos istorijos paminklas, kuris navigacijai nebėra naudojamas, tačiau puikiai tarnauja kaip Rusnės ir Minijos apylinkių apžvalgos aikštelė, džiuginanti kaimelio gyventojų šeimas ir vasarą čia plūstančių lankytojų būrius.

Rusnės miestelis ir Šilutė

Norintiems geriau pažinti Nemuno deltą, jos gamtą, kultūrą rekomenduojame užsukti į Nemuno deltos regioninio parko lankytojų centrą. Norintiems pasimėgauti miestelių, rekomenduojame pasivaikščiojimą po miestelį. Palikę automobilį miestelio centre leiskitės į neilgą pasivaikščiojimą po šį saloes miestelį pėsčiomis. Apsukę ratuką pamatysite visas įdomiausias vietas ir vėl grįšite prie savo automobilio.

Šilutė – pirmos maršruto „Atradimai Mažojoje Lietuvoje“ dalies paskutinė stotelė. Daugiau apie atradimus ir įdomybės Šilutėje skaitykite antrojoje maršruto dalyje.

Dabartiniu Mažosios Lietuvos centru vadinama Šilutė – geras ir racionalus pasirinkimas nakvynei. Čia daugiau nakvynės vietų pasirinkimo, parduotuvės, kavinės ir kitos gallimybės pailsėti kelionės metu.