"Mas iš Luokės nu Telšiū, mas nu kalna Šatrijuos"

Iki 1951 m. miestelio aikštėje stovėjo prieškariu statytas Laisvės paminklas. Nugriautą ir užkastą jį, atkūrus nepriklausomybę, restauruoti buvo per brangu. Tad luokiečiai pagal tą patį modelį pastatė naują - paminklą paminklui.

Neišliko ir viena pirmųjų Žemaitijoje - 1416 m. - statyta bažnyčia. Architektūros paminklu laikoma Visų Šventųjų bažnyčia stovi nuo 1774 m.

Seniūnija nuo senovės garsėja jomarku. Dar prieš septynerius metus jame galėjai arklį nusipirkti, bet "kupčių" neliko. Ir čia gyvenęs tautodailininkas Stanislovas Bielskis gal vienintelis teisingai Liucifierių drožė - su raudonais išskleistais sparnais, juk Viešpats iš dangaus ištrėmė šį nepaklusnųjį tryliktąjį archangelą.

ONUTĖ. Luokės seniūnė Genovaitė Linkuvienė savo seniūnijoje turi galeriją Žemaitijos dailininkų dovanotų darbų, nutapytų čia vykusio plenero metu, ir tautodailininkės sukurtą skudurinę Onutę, kurią labai mėgsta pačiupinėti vaikai.

Įsigalėjus krikščionybei, ant dabar kitai seniūnijai priklausančio, bet istoriškai su Luoke sietino Šatrijos kalno žemaičiai dar ilgai garbino senuosius dievus ir šventąją ugnį degino, tad savo ruožtu krikščionys, apkaltinę daugumą raganavimu, pačius iškepė. Ir šiandien ant Šatrijos kalno vyksta kažkas mistiško: aplink visur lyja, o virš jo - giedra. Kitur saulė plieskia, virš kalno kaupiasi debesys.

O kur dar garsusis svieto lygintojas, plėšikėlis Tadas Blinda, kažkada net buvęs išrinktas Luokės seniūnu...

Atgimsta Gorskių dvaras

Luokės seniūnė Genovaitė Linkuvienė, tądien, kai lankėmės, dalinusi dovanas vienišiems žmonėms, palydėjo iki už kelių kilometrų stūksančio grafų Nalenč Gorskių dvaro - su kumetynu, daržine, arklidėmis, ledaune, malūnu, kartono fabriku, dešimties hektarų parku (iš viso 22 pastatais). Dalis jų buvo privatizuota, o dvaro rūmai nuo seno kamino žiežirbos 2004 m. buvo sudegę ir vos prieš metus restauruoti.

Telšių savivaldybės architektui Algiui Žebrauskui, visuomenininkui Andriui Daciui, vyr. paveldosaugininkei Eglei Macienei inicijavus, pagal Norvegijos finansinių mechanizmų projektą šis vienas unikaliausių Europoje dvarų kompleksų yra renovuojamas. Pradžiai gauti 9 mln. litų.

"Eilę metų rengdavome seminarus, pasikviesdavome respublikinius paminklų apsaugos specialistus. Juokaujame, jog aplink tą dvarą ėjome stacijas. Dvaro komplekse įsikurs bendruomenės namai, muziejai, kavinės, viešoji įstaiga. Bus išvalytas tvenkinys, netoli dvaro teka gėlas šaltinis, Laumės pėda pavadintas, nes iš viršaus žiūrint primena pėdą. Netoliese ošia ir stebuklinga pušis, pasak senbuvių, išpildanti gerų žmonių norus", - pasakojo seniūnė.

Lobiai

Bibliotekininkė ir netoli nuo Luokės esančių Biržuvėnų kraštotyros muziejaus direktorė Aldona Simonavičiūtė su seserimi Laima nešė iš sudegusio dvaro dekorus, vinis, pritempė archaiškų baldų, reliktų bei prikėlė muziejų naujam gyvenimui. Pirmąjį kartą jis buvo įkurdintas dvare. Dabar jame yra skyrius ir iš sovietų gadynės - su miestelį "uzurpavusiais" leninais, pionierių būgnais ir ordinų kolekcija. Beje, nedidukas muziejininkės medinis namelis apkabinėtas įvairiais metaliniais daiktais: senomis spynomis, raktais, diržo sagtimis ar pačiūžos geležtėmis. Sako, nuo vėjų trobelė purtosi kaip laumių kratoma...

MISIJA. Aldona Simonavičiūtė, Kraštotyros muziejui su savo seserimi Laima surinkusi šimtus unikalių eksponatų, gali papasakoti ne vieno didiko Gorskio istoriją

Muziejininkė Aldona sakė, jog didikų Nalenč Gorskių giminė, pagarsėjusi Lietuvos bažnyčių fundavimu, gyvavo nuo XV amžiaus, kai Luokėje buvo karališkasis dvaras. Vėliau jis perėjo į Kenskių ir Vainų rankas, o vėliau, XVII amžiuje, vėl sugrįžo Gorskiams, kai šie susigiminiavo su Vainomis. Muziejuje yra abiejų giminių herbai.

Kaip ir visuose dvaruose, taip ir čia buvo biblioteka, meno vertybių, prabangių krosnių, sietynų, dvaras buvo kultūros židinys. Gorskiai buvo lenkų kilmės iš Mazovijos krašto, bet jie labai mylėjo Žemaitiją. Tarkime, vienas paskutiniųjų, Aleksandras Gorskis (1888-1959), po II pasaulinio karo pasitraukė į Prancūziją, į Grenoblį, kur savo vilą pavadino Samogitia.

"Ir net gėles parsivežė iš Žemaitijos. Jis žuvo avarijoje. Turėjo keturias dukras, aš vienos jų buvau pakviesta apsilankyti - valgomajame pamatėme pakabintus nutapytus gražius protėvių paveikslus", - sakė pokalbininkė.

Biržuvėnų kraštotyros muziejuje kabo didžiulė galerija Nalenč Gorskių giminės atstovų portretų. Paskutinioji Gorskaitė - Janina, iškasusi prie dvaro paslėptą Saksonijos, Meiseno manufaktūros porcelianą, žinovų vertinamą ir dabar, tebėra gyva. Dabar šie porceliano indai yra perduoti Žemaitijos vyskupystės muziejui.

Ponia Aldona sakė, jog po dvaro gaisro buvo rastas archyvas, paslėptas tarplubyje virš bibliotekos, ir ji, trisdešimt metų dirbusi, nežinojo, kad virš jos, tarp purvo ir vandens sluoksnio, kabo toks lobis. Dar ir du fotografijų albumai bei knygos.

Gorskių dvare vasarodavo ir garsus grafikas Juzefas Perkovskis, kurio motina buvo Vanda Gorskaitė. Ji pati važinėjo po Žemaitiją, padėdama garsiam archeologui Tadui Daugirdui rinkti medžiagą apie piliakalnius. Vienas iš jos sūnų, kurio darbai kabojo Versalio rūmuose, jautė didelę nostalgiją Žemaitijai. Jo nupiešti mažosios liaudies architektūros pavyzdžiai, mitologiniai simboliai dabar priklauso Žemaičių muziejui "Alka", o kopijos - Biržuvėnų muziejui.