Mada, skirta žavėti...

Pirmojo pasaulinio karo baigtis smarkiai pakeitė ne tik Europos politinį žemėlapį. Iš užmaršties pakilusi Lenkija, Lietuva, savo valstybingumą atgavusi Vengrija, Balkanų šalys tiesiogiai veikė mados raidą.

Šis laikotarpis - moterų emancipacijos pradžia, kai jos įgyja teisę balsuoti, galimybę mokytis ir net teisę skirtis su sutuoktiniu. Laikotarpis, kai karo laukuose žūva daugybė vyrų, iškreipia natūralų vyrų ir moterų kiekio balansą, paaštrina pastarųjų tarpusavio konkurenciją.

Visa tai madoje tampa konkurencijos įrankiu. Moterys išsivaduoja iš korsetų, atrandamas tiesaus drabužio siluetas. Juokaudami sakytume, kad XX amžiaus trečiasis dešimtmetis taupė medžiagas.

Pratrūkęs noras apsinuoginti neturi analogų mados istorijoje. Nuogos rankos ir vos pridengta nugara - štai pagrindiniai artdeco stiliaus bruožai pirmuoju jo raidos periodu.

1925 m. suknelės jau vos siekė kelius, o įsisiūbavusi dansingų veikla su orkestrais, grojančiais regtaimus, fokstrotus, čarlstonus, įvedė į madą lengvą šilkinį apdarą, siuvinėtą karoliukais pagal artdeco dailininkų parengtus simetriškus, grakščiai plaukiančių linijų ir stilizuotų gėlių piešinius.

Puošiamasi buvo ir sodrių spalvų brangakmeniais (kas jų turėjo), ir linksmais bižuterijos blizgučiais.

Taip atrodančių moterų buvo neįmanoma nepastebėti šokių aikštelių prieblandoje. Ryškus grimas kūrė geidžiamos ir kiek pavojingos "vamp" moters tipą, susiformavusį "Holivudo" nebyliojo kino prieglobstyje.

Šį įvaizdį stiprino aprangos aksesuarai: ilgi perlų vėriniai, diademos, segės, įvairiausių spalvų šilkinės kojinės, stručių plunksnų boa, mažutės kepuraitės ir atvira avalynė.

Artdeco lūžio momentas sutapo su 1929-ųjų rudenį Niujorko bankuose kilusia finansine krize. Mada į kluptelėjusią ir sušlubavusią ekonomiką sureagavo žaibiškai. Perkamoji galia menko, karoliukais siuvinėtos prabangios suknelės staiga tapo niekam nebeįdomios.

Moterys prisiminė turinčios taliją, kurią vėl panoro išryškinti, jų drabužiai pailgėjo, medžiagų, iš kurių dabar imta siūti sukneles ir kostiumus, spalvos patamsėjo, suvienodėjo. Į mados reikalus įsipainiojo ir nespalvotas kinas – tai per jį tapo madinga rengtis juodos ir baltos spalvų derinio drabužiais.

Po truputį artdeco ėmė keisti savo, jau nebe klestinčio, veidą, o naujas moters įvaizdis nė kiek nebepriminė seksualiosios vamp.

Panašu, kad XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio moters aprangos stilius buvo maitinamas prieškario totalitarizmo idėjų, artimų Hitlerio, Stalino, Franko, Musolinio estetikai ir politikų norams matyti šalia savęs visuomeniškai aktyvią moterį, partijos draugę, suprantama, ir motiną.

Ypatingąsias sukneles, paslaptinguosius, visuomet akį traukusius, aksesuarus išvysti galite apsilankę Šilutės Hugo Šojaus muziejuje, Lietuvininkų g. 4; Šilutėje.