Lietuviško aukso ieškotojai laimę rado Girkaliuose

Sigita Klaipėdos tautodailės salone "Marginiai" pirmą kartą surengė bendrą kūrybos parodą su savo seserimi Irena Lutinskaite, kuri jau 28 metus gyvena Bulgarijoje, yra Veliko Tarnovo miesto dailininkų sąjungos narė. Šios menininkės kūrinių yra privačiose Vokietijos, Graikijos, Olandijos, JAV, Japonijos, Ispanijos, Egipto bei kitose kolekcijose. Tačiau ji rimtai svarsto galimybę sugrįžti gyventi į gimtąjį Lietuvos pamarį.

Odė gintarui maitintojui

Prie sodybos vartų pasitikęs ponas Stasys aprodė su meile prižiūrimą retesnių augalų karaliją ir čia baltų papročiu auginamus šermukšnius bei diemedį, sergėjančius namus nuo piktųjų dvasių.

Girkaliai anksčiau buvo Černiachovskio kolūkis-milijonierius, ir čia apsigyventi nebuvo taip paprasta. Buvęs pirmininkas pats atveždavo kolūkiečiams gyvatvorių kalną ir liepdavo žmoniškai susitvarkyti. Prieš trylika metų čia įsikūrusi šeima užsiaugina daržovių, išsikepa naminės duonos.

Sigutė dar dainuoja folkloro ansamblyje "Žiogupis", anot Stasio, "kriokia" ir Žemaitijos tautodailininkų šventėse. Šmaižiai neslepia, kad Girkaliuose gyventi gera ir saugu: užmiega namų durų nerakinę ir atranda viską, kaip palikę. Dažnai prie jūros važiuoja dviračiais, žiemą - dar dažniau, nes vasarą laikas ištirpsta darbui darbą vejant.

Ponas Stasys šeimoje yra "gintaro donoras". Dar būdamas vaikas buvo devyneto amatų meistrelis: tekino, virino, drožė ir darė gintaro inkrustacijas. Vėliau ilgus metus dirbo Klaipėdos uoste dokininku, krovinių krovos organizavimo vadovu. Kai atėjo laikas vesti, viena draugė nusprendė "supiršti" Stasį su Sigute, nes abu knebinėjosi su gintaru. Vyras išdidžiai atsakė, kad žmoną parsives tik tada, kai įrengs sau ir jai tinkamą būstą. Bet prieš vėją nepapūsi...

"Žinau žmonių, kurie iš gintaro gyvena, bet jie ir eina - dieną naktį, pūga ar vėjas iš kojų verčia. Bet ir jiems, ir man čia yra didžiausia liga. Maloniausia, kai eini, saulė per kopas persilenkia, o bangelės ritasi ir guli ant smėlio dar šlapias gintaro gabalas, žaižaruoja. Prieini, ant kelių priklaupi, žiūri - ir imti jo nesinori. Dar reikia pataikyti tą valandą, tą lemtą akimirką, toje vietoje. Yra visokių oro ir jūros, vėjų požymių, reikia supratimo, laimės ir pasisekimo", - sakė gintaro žvejys Stasys, mėgstantis patarlę: "Padaryk mane žinančiu, aš tave - bagotu."

Anot jo, kai jūra dieną ir dvi dosniai žarsto krantą gintarais, per valandą galima surinkti du kilogramus gintarų, o kitą kartą su graibštu įbrendi ir keturis kartus, pakabini šapų, ir, žiūrėk, vanduo skaidrėja skaidrėja kaip šulinio, ir viskas dingsta, lyg ranka kas būtų nubraukęs.

TAPO. Irena Lutinskaitė, kuri Telšių dailės technikume mokėsi tekstilės, susipažinusi su bulgaru, ištekėjo, ir išvyko gyventi į senąją Bulgarijos sostinę Veliko Tarnovą, juosiamą išsirangiusios upės ir kalnų. Per porą metų išmoko kalbą, pagimdė dukrą. Ten pasidavė jaunystės svajonei: pradėjo tapyti aliejumi, lieti akvarelę.

Pokalbininko teigimu, kai rekonstravo molą, srovės kažkaip pasikeitė, ir pasidarė sunkiau rasti gintaro. Žmonės yra pagavę kilogramo, 900 gramų svorio gintarų, o Stasys - 120. Bet jų spalvų spektru nesiskundžia.

Stasys neslepia, jog gintaro žvejai pagauna ir jūron įmestų butelių su laiškais, ir pinigų, grandinėlių, žiedų...

Idėja turi prisirpti

"Nepaišau eskizų. Viskas prasideda nuo gintaro: kai tik paimu į rankas, sukinėju, žiūriu, kokia papuošalo forma jam tiktų, kad nesugadintų, bet atskleistų grožį", - sakė tautodailininkė Sigita Šmaižienė.

Pokalbininkė per televiziją mato, kokios žinomos šalies moterys nešioja jos sukurtus papuošalus. Ji stebisi, kad lietuvaitės nelabai mėgsta puošti baltą kaklą gintarais, tik kai išvažiuoja gyventi svetur, puola pirkti. O juk gintaro ištekliai nėra neišsemiami. Beje, po uragano "Ervinas" moteris pati prisigaudė tiek gintarų, kad jų pirkti nebereikėjo.

Sigita yra "trys viename" - gintaro, odos ir akmens meistrė. Baigusi anuometį Telšių taikomosios dailės technikumą, kuris paruošdavo universalius menininkus, mokančius ir metalą apdirbti, ir tekstilės amato, kurį laiką dirbo juvelyre Kaune, vėliau - Klaipėdos dailės kombinate, gintaro ceche. Ten jai buvo labai liūdna, nes reikėjo dirbti detales pagal kažkieno sukurtą etaloną. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: "sugriuvus" dailės kombinatui, prasidėjo gintaro papuošalų renesansas, mada. Ji įstojo į Žemaitijos tautodailininkų sąjungą, tapo namudininke. Pradėjo dalyvauti mugėse, savo dirbinius parduoti galerijose.

Šaknim į pamarį, šakom - į pasaulį

Sigitos sesuo Irena, kuri Telšių dailės technikume mokėsi tekstilės, susipažinusi su bulgaru, ištekėjo ir išvyko gyventi į senąją Bulgarijos sostinę Veliko Tarnovą, juosiamą išsirangiusios upės ir kalnų. Per porą metų išmoko kalbą, pagimdė dukrą.

Ten pasidavė jaunystės svajonei: pradėjo tapyti aliejumi, lieti akvarelę. Iš pradžių galvojusi tapyti tik peizažus realistine maniera, vėliau pabandė natiurmortą. Iš dabar jau pripažintos menininkės natiurmorto gali nuspėti, kam žmogus naudojo tam tikrus daiktus, rakandus, indus. Kai kuriuos iš jų dabar pamatysi tik muziejuose. Jos paveiksluose dažnai atrasi išminties mokančių biblinių citatų.

Lengvai dirbti neišeina - apie penkiolika dažų sluoksnių dar užtepa perregimais dažais, idant išgautų spalvos gilumą. Taip tapė senieji meistrai, sakysim, Leonardas da Vinčis, dėdavęs net 30 dažų sluoksnių.

Irena juokiasi, kad bulgarai save laiko "karštais" žmonėmis, bet santūrūs lietuviai dažnai dėl meilės ar kitų priežasčių dar labiau "įkaista", yra dar temperamentingesni.

Seserų vaikystės brydės

Seserys Sigita ir Irena - pamario, žvejo vaikai. Aplink jų namus Panemunėje ar Ventės rage nuolat tyvuliavo vandenys. Kurį laiką gyveno lietuviškoje Venecijoje - Mingėje. Ir valtimi prisiplaukiojo, ir pačios gerai plaukti išmoko. Seserys prisiminė, jog skaudančias ausis "babytė" joms išgydė įdėjusi ausin tūtelę ir degindama gintarą, kad dūmas eitų į ausį.

Nuo vaikystės Sigitos akiratyje netrūko paukščių, gal todėl jos tapybos darbuose dažni paukščių motyvai. Mielas sutapimas, bet ir nedidelį prie sodybos Girkaliuose išsikastą dekoratyvinį tvenkinį pamėgo įvairiausi paukšteliai. Tik briedžiai neaplanko, kaip būdavo Panemunėje.

Seserys labai artimos. Irena sako: "Sigutė - kukli, bet stipri tuo savo kuklumu, užsispyrusi. Turi savo matymą, grožio supratimą, ir laikysis savo, neklausys kitų patarimų. Žmonės pajaučia tą energiją, kurią ji į papuošalus įdeda."

Sigita sako, kad būna dienų, kai į išsidėliotas medžiagas gali valandas stebeilytis tuščiomis akimis, ir tokių, kai mintys liete liejasi. Kaip apetitas ateina bevalgant, taip ir įkvėpimas - kuriant. Kartais juokauja: "Mėnulis buvo geras." Pripažįsta, kad kartais išties kažkas tokio į kūrybą "ateina iš aukščiau". Tačiau kūryba turi savo kainą - Sigita turi kvėpavimo problemų, alergiją dėl gintaro dulkių.

Atžalos - svetur

Irenos dukra Jordanka jau šešti metai gyvena Amerikoje, dirba ekonomiste. Lietuvoje ją vadina Dane, o Bulgarijoje gajus paprotys vaikus krikštyti močiutės arba senelio vardu. Anoje šalyje tėvai vaikais rūpinasi kol gyvi, vaikai iš miestų nuolat atvažiuoja padėti gimdytojams kaimo darbuose. Ryšys labai stiprus. Pastaruoju metu ir jauni bulgarai nebenori gyventi miestuose, keliasi į kaimus, įsikuria vilose arba atstato senus namus laukinėje gamtoje.

Vienintelė skaudi, "nepatogi" seserų gyvenimo dalis, kad abiejų dukros gyvena svetur. Sigitos dukra, išvažiavusi studijuoti pagal "Erasmus" programą, studentų mainus, susipažino su gydytoju turku.

"Buvo tiek ašarų, kai išvyko į pietryčių Turkiją, kur gyvena kurdai. Bet žento šeima yra netikinti, nereikia nešioti burkos. Dukros vyro tėvai savo laisvamaniškumu erzina kaimynus. Pas juos yra neįprasta gerti svaigiųjų gėrimų, ypač viešose vietose, tai dukros uošvis rytais demonstratyviai balkone geria rūgusį pieną, praskiestą vandeniu, ir atrodo, lyg siurbčiotų visai panašios spalvos anyžinę rakiją", - pasakojo Sigita, žento motinai padovanojusi gintaro papuošalų, į kuriuos ši žiūri kaip į neregėtus vabalus.

Susitikusios ir išsikalbėjusios seserys dar "kalbasi" drauge tapydamos, žarstydamos gintarus. Svajonė - kad ateitų laikas, kai visa giminė, dukros ir anūkai apsigyventų viename pamario kaime.