Kuršių nerijos vėtrungės - unikalius žvejų palikimas

Įvairiaspalvės vėtrungės - svarbios ant stiebo iškeltos senųjų kuršių žvejų burvalčių detalės ir puošmenos. Jų atsiradimas žvejų laivuose susijęs su žvejybos priežiūros ir kontrolės raida Prūsijos karalystėje. Tuomet vėtrungės buvo skirtos žvejo laivui identifikuoti.
Pakalbinti "Vėtrungių" galerijos Juodkrantėje savininkai - Remigijus ir Daiva Žadeikiai - teigė, kad ši laivų ženklinimo sistema XIX a. viduryje buvo sugalvota tam, kad lengviau būtų kontroliuojama žvejyba Kuršių mariose. "Šis ženklas - vėtrungė - žymėjo vietovę, kurioje žvejys gyveno. Taip žvejybos inspektorius galėdavo susekti, kuriam kaimui valtis priklausė ir prižiūrėti, kad laivas nekirstų jam priskirtos žvejybos teritorijos", - pasakojo galerijos savininkai.
Anot Daivos Žadeikienės, žvejyba Baltijos jūroje buvo laisva ir niekaip nereglamentuojama beveik iki pat XX a. Tačiau žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, gana anksti imtasi žvejybos priežiūros. Jau XIV a. pabaigoje minimi žvejybos prižiūrėtojai, galiojo draudimai žvejoti neršto metu ir ypač žuvis naikinančiais padargais. Tačiau, kai netoliese nesimatydavo žvejybos prižiūrėtojo, taisyklių reikalavimų dažnai būdavo nepaisoma.
1844 m birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas "Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle". Šią datą galima laikyti Kuršių marių burvalčių vėtrungių gimimo diena. Kiekvienam kaimui buvo sugalvotas atskiras laivų ženklinimas, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei valtis priklauso.

Vėtrungė - žvejo herbas

Kiekvienam Kuršių marių baseino kaimui nurodomas žvejybos plotas. Kiekvienas žvejys ant savo laivo stiebo privalėjo iškelti 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio minimalaus dydžio ženklą. Ženklų spalvos ir jų deriniai buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai gyvenvietei, o ženklo gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos audeklinė uodegėlė, kurios ilgis ir plotis turėjo būti toks pat kaip ir skardinio ženklo. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad ženklas gerai matytųsi iš tolo.
"Žvejams labai nepatiko ši naujovė, nes liko vis mažiau galimybių nesąžiningam verslui. Ilgainiui žvejai ėmėsi ant stiebų iškeltų "herbų" tobulinimo. Plokščia lentele ar skarda viršuje atrodė tuščia ir negraži. Ilgai plaukiojant mariomis mėgstamiausias žvejų užsiėmimas laikui sutrumpinti buvo medžių drožinėjimas.
Taip ir atsirado ant "herbo" rėmelio puošnios ažūrinės kompozicijos - unikalios Kuršmarių vėtrungės, būdingos tik šiam regionui. Jas drožinėdavo iš liepos ar alksnio lentelių, išmirkusių valtin prisisunkusiame vandenyje. Kiaurymes išdegindavo valties ugniakure įkaitintu geležies strypu.
Ypač puošnias, net kutais padabintas vėtrunges naudojo rytinio Kuršmarių kranto žvejai. Kartais apatinė uodegėlės dalis būdavo apsiuvama ir mediniais rutuliukais", - pasakojo D. Žadeikienė.
Įsigalėjus vokiečių valdžiai, būdavo naudojami atskiri valdžios ženklai religiniams atstovams, karaliaus pavaldiniams. Vėliau pradėta kitaip ženklinti ir brigadininkų, miesto merų, gamtos apsaugos laivus. Galų gale ir kiekvienas miestas įgijo savitą ženklą.

Simbolių reikšmės - neaiškios

Tiksliai paaiškinti kiekvieną vėtrungės simbolio reikšmę šiandien labai sunku. Tai buvo žvejo fantazijos kūrinys ir dažnai tik jam vienam buvo žinoma jo reikšmė, todėl galima išskirti tik bendrus jų dėsningumus.
Kiekviena vėtrungė būdavo suskirstoma į keletą dalių, kuriose vaizduojami tikėjimo, šeimos, turto, darbo simboliai. Apačioje esanti siaurų lentelių eilutė kalba apie pasisekimą žūklėje ir didelius laimikius. Kuo daugiau tokių lentelių - tuo didesnis laimikis.
"Vėlesnėse vėtrungėse simboliką keičia romantika. Atsiranda mažiau stilizuotų elementų, konkretesnių namų, bažnyčių, žvėrių, laivų, žmonių siluetų. Vėtrungės viršūnė - kreipimasis į aukštesnes gamtos jėgas, prašymas geresnio laimikio, palankaus vėjo. Kartais buvo drožiamas savotiškas šeimos herbas su šeimos nariais, paukščiais, laivais. Priešvėjinėje vėtrungės dalyje vaizduojama metų, paros kaita, taip pat žemiškų svajonių, pasididžiavimo išraiška. Jei žvejys turėjo gerą ir didelį laivą ar namą, tai būtinai juos vaizduodavo vėtrungės priekyje. Jei namas buvo vaizduojamas labai puošnus ir didelis, su daugybe langų ir kambarių, tai dar nereiškia, kad žvejys tokiame ir gyveno. Greičiausiai jis tik svajojo tokį turėti.
Pavėjinėje dalyje - kaimo vaizdai. Drožinių siluetuose žmonės norėjo regėti gimtojo kaimo vaizdus. Tad bažnyčia ir malūnas puošdavo laivus tik tų kaimų, kuriuose tie pastatai iš tikrųjų buvo.
Briedis reiškė miškingą vietovę, todėl jų tiek daug Nerijos vėtrungėse. Trimituojantis raitelis - pašto kelias. Manoma, kad pagal šių ženklų išdėstymo tvarką buvo galima tiksliai pasakyti, kur gyveno laivo savininkas. Sunkiau, jei žvejys nesutardavo su kaimynu ir neišdroždavo jo namo", - sakė D. Žadeikienė.

Žvejai ėmė gabenti keleivius

"Per vasarą saulė beveik visai išblukindavo spalvas, todėl vėtrunges reikėdavo nuolat perdažyti ir taisyti. Pačios pirmosios vėtrungės nebuvo spalvinamos, o tik nutepamos dervos sluoksniu, kad būtų atsparesnės lietui ir šalčiui.
Jau nuo XIX a. pabaigos, žvejai, pajutę žmonių antplūdį į Kuršių neriją, netruko tuo pasinaudoti - ėmė gabenti keleivius. Tuomet vėtrungės ir buvo pradėtos spalvinti. Kadangi vėtrungės buvo savitas, individualus žvejo kūrinys, spalvos būdavo parenkamos pagal galimybes, skonį ir supratimą.
Pamario žmonės patys mokėdavo pasigaminti ryškiai mėlynus aliejinius dažus, naudotus buityje; ir dabar marios išplauna mėlyną dumblą. Jį išdžiovindavo, sutrindavo, maišydavo su žuvų taukais ir taip gaudavo dažus, kuriais dažydavo vėjalentes ir vėtrunges.
Individualus spalvinis sprendimas ypač buvo būdingas Pervalkos ir Preilos žvejams. Kartą pasirinkto ir išdailinto spalvų derinio ankstyvieji vėtrungių gamintojai nekeisdavo - vėtrungės buvo tarsi jų herbas. Žvejybos sezono pradžioje, nuleidžiant burvaltę į marias, ant stiebų būdavo iškeliamos naujos arba naujai nudažytos vėtrungės. Tai tapo savotiškomis lenktynėmis - kuri vėtrungė gražesnė."

Vėtrungė - jau suvenyras

"Praeito amžiaus pabaigoje žvejybos prižiūrėtojai bandė uždrausti tokią vėtrungių puošybą, nes būdavo sunku įžiūrėti vietovės ženklą. Tačiau žvejai nepakluso. Naujoji tradicija tvirtai įsišaknijo.
Vis dėlto nuo 1877 m Kuršmarėse buvo įvestas papildomas žvejų burvalčių žymėjimas. Ant kiekvienos burvaltės bortų privalėjo būti užrašytos trys pirmosios laivo savininko gyvenamosios vietos pavadinimo raidės ir žvejybos leidimo numeris.
Negana to, taip turėjo būti ženklinamos ir valčių burės. Ilgainiui naujasis ženklinimas tapo pagrindiniu, o ženklai stiebų vėtrungėse praranda savo reikšmę žvejybos priežiūrai, jie kurį laiką išliko tik dėl žvejybos tradicijos", - pasakojo D. Žadeikienė.
Pasak "Vėtrungių" galerijos savininko Remigijaus Žadeikio, panašus laivų žymėjimas pasaulyje yra buvęs. Bet būtent toks žymėjimas, kuriuo naudojosi Kuršių nerijos gyventojai, yra unikalus.
Panašiausios į lietuvių vėtrunges valčių ženklinimui buvo naudojamos Venecijoje. Tačiau ten jos buvo vertikalios ir žymėjo krantinę, prie kurios laivelis švartuodavosi. Jas naudoti pradėta, kai buvo nutarta, kad visos valtys turi būti juodos. Anot jo, laivus ženklino ir kinai, tik šie simboliai nurodydavo, kuriame ežere tas laivas galėdavo plaukioti.
Dabar vėtrungės jau suvenyrinis daiktas, jomis pasipuošusi marių pakrantė ir kurėnai - senosios žvejų valtys, kurių plaukiojančių Kuršių mariose yra likusių tik trys.