Kur iš Kretingos gali iškeliauti dailininko Petro Kalpoko istoriniai paveikslai

1928 m. Kaune duris atvėrę architekto, Peterburgo dailės akademijos auklėtinio, Mykolo Songailos (1874–1941) suprojektuoti puošnūs reprezentaciniai Lietuvos banko rūmai davė pradžią naujų banko pastatų statybai mažesniuose Lietuvos miestuose.

Lietuvos bankas, kurio oficialus vyriausiasis architektas M. Songaila ilgą laiką buvo ir XX a. 4-ame dešimtmetyje pastatė naujus bankų pastatus Panevėžyje, Biržuose, Mažeikiuose, Raseiniuose, Tauragėje ir Kretingoje, perkeldamas banko skyrius iš nuomojamų patalpų į naujus pastatus, labiau atitinkančius banko, kaip valstybės institucijos, statusą ir svarbą.

Išskirtinis šių pastatų bruožas – puošnumas ir reprezentatyvumas, kas juos išskirdavo iš pilkos ir skurdžios provincijos aplinkos. M. Songaila dėl tokių pastatų provincijoje prabangos, o ypač – dėl pastato Tauragėje (1935 m.), buvo ne kartą kritikuotas, buvo net teigiama, kad ūkininkai drovisi užeiti į baltus, marmuro imitacija papuoštus rūmus, bet laikas parodė, kad jis buvo teisus.

Kretingoje 1938–1939 m. statytas neoklasicistinės architektūros banko pastatas buvo paskutinis šio architekto realizuotas projektas. Kaip ir kituose banko pastatuose, pirmame aukšte buvo erdvi operacijų salė, darbuotojų darbo kabinetai, pinigų ir vertybių saugykla-seifas.

Antrame aukšte buvo įrengtas butas banko direktoriui, į kurį patenkama iš pietų pusės laiptais, vedančiais terasa ir kolonada, virš kurios yra balkonas. Rūmų statyba Lietuvos bankui kainavo per 200 tūkst. litų. 1937 m. sklypas pastato statybai buvo nupirktas už 18 tūkst. litų iš pranciškonų vienuolyno Vilniaus gatvėje, beveik priešais bažnyčią, šalia mūrinės „špitolės“.

Pastatas tuo metu savo puošnumu ir reprezentatyvumu išsiskyrė iš medinių miesto centro pastatų, nors M. Songailos kūrybinio palikimo tyrinėtojo architekto Eugenijaus Gūzo (gim. 1939 m.) nuomone, šis banko pastatas neturi šiam architektui būdingo „bankiškumo“ ir dėl sklypo vietos specifikos daugiau primena prabangią vilą, o ypač – jo pietinė ir vakarinė pusės su kolonada ir balkonu su vaizdu į Akmenos upę, kai kitiems banko pastatams statyti pavykdavo įsigyti sklypus dviejų gatvių sankirtoje, kas padėdavo labiau atverti pastato išorę ir parodyti jo grožį.

Tarpukario Lietuvos naujų visuomeninių pastatų projektavimu ir statyba užsiėmę dar carinėje Rusijoje mokslus baigę gabūs, kūrybingi architektai pastatų išskirtinumą stengėsi akcentuoti ne tik per išorės, bet ir vidaus interjero puošnumą, tam pasitelkiant to meto iškiliausius Lietuvos menininkus.

Dailininkas P. Kalpokas (1880–1945) buvo vienas jų. 1938 m. sieninėmis freskomis išdekoravęs puošnius Prekybos, pramonės ir amatų rūmus Kaune, netrukus jis laimėjo ir meninį konkursą Lietuvos banko Kretingos skyriaus centrinės operacijų salės interjerui papuošti.

Tam buvo pasiūlyta 3 triptikų kompozicija: „Miesto pramonė“, centrinis triptikas „Ąžuolas“ ir „Žvejai“. Šių tapybos kūrinių pagrindinė mintis – darbšti, taiki, klestinti Lietuva.

Jų stilius – ideologinis romantizmas su dekoratyvinio meno elementais – oficialiojo tarpukario šalies meno stiliaus pavyzdys. Triptikai buvo tapomi aliejumi ant drobės, jų bendras plotas – apie 62 kv. m. Triptiko „Miesto pramonė“ pagrindinė mintis – sparčiai besivystanti miesto pramonė, antrame plane – gamyklų pastatai, šalia jų – rūkstantys kaminai.

Pirmame plane – žemės ūkio produkcijos pristatymas jos perdirbėjams. Centrinio triptiko „Ąžuolas“ pagrindinė mintis – tradicinis Lietuvos peizažas su šalies stiprybės ir ilgaamžiškumo simboliu ąžuolu centre.

Aplink jį upės kilpos fone ariami laukai, ganosi gyvuliai, šoninėse dalyse – pjovėjo ir grėbėjos tautiniais rūbais figūros. Triptike „Žvejai“ Lietuva pristatoma kaip jūrinė valstybė. Pirmame plane – žvejo šeima, šalia žmonės, traukiantys numanomą laivą prisišvartuoti, prie kranto ir toliau jūroje pavaizduotas bures iškėles tradicinis Kuršių marių žvejų laivas kurėnas ir jūrinė jachta.

Antrame plane – prekybos uosto pastatai, prekių sandėliai ir uosto kranai bei iš uosto į jūrą su kroviniu išplaukiantis garlaivis, o šoninėse dalyse tinklų mezgėjas ir jų taisytoja. P. Kalpokui kuriant šiuos tapybos darbus, talkino Boleslovas Grigaras-Grigaravičius (1911–? m.) 1930–1939 m. mokęsis Kauno meno mokykloje ir P. Kalpoko studijoje, taip pat tikėtina – ir dailininko sūnaus Rimto Kalpoko (1908–1999 m.) pagalba.

Archyvinių žinių apie visą užsakymo išmokėtą sumą nėra išlikę, o meno ekspertai ją vertina nuo 12 iki 18 tūkst. litų. Šių meno kūrinių unikalumas – kad jie iki šiol išliko savo vietose be fizinių apgadinimų, pergyvenę 1941 m. birželio 26 d. didįjį Kretingos gaisrą, nacistinę okupaciją, taip pat ir sovietmetį, kai pastatas buvo nacionalizuotas ir jame taip pat veikė banko įstaiga.

Matyt, kad paveikslai išliko dėl juose vaizduojamų paprastų dirbančių žmonių, kas sovietiniams ideologams buvo priimtina, taip pat juose nebuvo nepriklausomos Lietuvos ir tautinių simbolių. 1945 m. mirusio dailininko asmenybė taip pat neužkliuvo, nes jis savo politinių pažiūrų viešai nereiškė, tarpukariu jokioms politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, partijoms nepriklausė.

Petro Kalpoko autoportretas 1921 m. (nuotr. iš  7md.lt).

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šiame banko pastate veikė įvairūs komerciniai bankai, tarp jų ir „Luminor“ bankas, nusprendęs palikti šiuos istorinius rūmus.

XXI a. pirmame dešimtmetyje šį pastatą įsigijusi UAB „Plungės darna“ iki šiol jį nuomojo bankams ir šiuos nuo pastato vidaus interjero neatskiriamus istorinius meno kūrinius nusprendė parduoti, nes pagal Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymą kilnojamieji paveldo objektai gali keisti savo buvimo vietą ir savininkus su sąlyga, kad jie liks Lietuvoje ir nebus išvežti į užsienį.

Šiems meno kūriniams palikus Kretingą, kartu neteksime dalies jos istorijos, tuo pačiu išnyks ir senosios istorinės prieškario bankininkystės geroji dvasia, kuri ir yra didžiausia šio pastato vertybė, ateityje galinti tapti ir neįkainojama.

„Pajūrio naujienos“ paprašė UAB „Plungės darna“ vadovo Dariaus Lauraičio pakomentuoti sprendimą aukcione parduoti žymaus XX amžiaus pirmos pusės Lietuvos dailininko Petro Kalpoko 1939–1940 metais Lietuvos banko Kretingos skyriaus centrinei operacijų salei sukurtą kompoziciją „Miesto pramonė“, „Ąžuolas, „Žvejai“, tačiau pastato Vilniaus g. 1 Kretingoje dabartinis šeimininkas situacijos nekomentavo.

D. Lauraitis tik keliskart pakartojo: „Kol kas per anksti apie tai kalbėti“. 

Kretingos rajono savivaldybės mero Antano Kalniaus komentaras:

– Gavę žinią apie bandymą parduoti Kretingoje, buvusiame banko pastate, esančius P. Kalpoko paveikslus, nedelsdami susisiekėme su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos, departamento Klaipėdos skyriaus vadovu Laisvūnu Kavaliausku. Paveldo specialistai suskubo nagrinėti dokumentus.

Pagal dokumentus, kultūros paveldo objektas yra buvęs banko pastatas Vilniaus g. 1 Kretingoje su jį juosiančia kaltine metalo tvora. Paveikslus pardavė kartu su pastatu ir paliko galimybę juos parduoti atskirai.

Departamentas jau ėmėsi priemonių klaidai ištaisyti, kad paveikslai iš savo vietos nebūtų judinami, nes istorinis pastatas be P. Kalpoko paveikslų – tarsi bažnyčia be altoriaus.

Sužinojome, kad pastato savininkas buvo pasikvietęs ekspertus – paveikslų vertintojus, kurie nustatė 120 tūkst. eurų kainą, kai skelbiama aukcione jų pradinė kaina jau yra 200 tūkst. eurų.

Klausimas – kodėl ekspertai nepradėjo skambinti pavojaus varpu, o tuo pačiu – ir kad kėsinamasi išardyti tai, kas turėtų būti nedaloma. Nes pastatas be paveikslų, manau, ne kažin kiek bebūtų vertas, o iš ten išplėšti paveikslai irgi liktų be namų, kuriuose pats dailininkas jus įkurdino, dvasios.

Įteisinus pastatą ir paveikslus kaip vieną nedalomą kultūros paveldo vertybę, reiktų svarstyti, kaip šį meno kūrinį atverti visuomenei, turistams. Kadangi tai yra privati nuosavybė, tą turėtume spręsti su šio turto šeimininku. Tikiuosi, kad spėjome užkirsti kelią paveikslų galimam išvežimui iš mūsų Kretingos miesto.

Paveikslus išsaugoti Kretingoje rūpi Kretingos muziejaus direktorei Vidai Kanapkienei, tam pritarė visi, su kuriais spėjau aptarti šitą problemą, Savivaldybės tarybos nariai. Jeigu nepavyktų sustabdyti aukciono, netgi buvo siūlymų paveikslus nupirkti Savivaldybei, buvo svarstomos