Kretingos grafai mėgavosi austrėmis

Apie de­šimt jų kiau­tų gu­lė­jo me­trą po že­me ša­lia XVIII-XIX am­žių na­mo, to­dėl ga­lė­jo pa­tek­ti į ap­lin­ką ir prieš ke­lis šimt­me­čius. Keis­ta­sis ra­di­nys iš­kart su­do­mi­no Kre­tin­gos mu­zie­jaus dar­buo­to­jus. Jie ėmė spė­lio­ti, kas tai per kriauk­lės ir kaip jos ga­lė­jo at­si­dur­ti dvar­vie­tė­je.

Nu­siun­tus ge­ro­kai nuo lai­ko ap­dū­lė­ju­sių, ta­čiau vis vie­na sa­vo for­mą iš­sau­go­ju­sių, tru­pan­čių apie 10 cm il­gio kriauk­lių nuo­trau­kas Lie­tu­vos jū­rų mu­zie­jaus (LJM) spe­cia­lis­tams šie ne­tru­ko pa­ti­kin­ti, kad kre­tin­giš­kiai iš­ka­sė val­go­mą­sias aus­tres.

„Per­žiū­rė­jau mo­lius­kų nuo­trau­kas ir pa­ste­bė­jau, kad kre­tin­giš­kės kriauk­lės iš­ties yra itin pa­na­šios į Ra­mio­jo van­de­ny­no aus­tres. Eu­ro­pi­nės bū­na ap­va­lai­nos, o anos – smai­lė­jan­čia gel­de­le. Tad be­veik esu įsi­ti­ki­nęs, kad gra­fų že­mė­je gu­lė­jo gur­ma­nų itin ver­ti­na­mos aus­trės. O aus­trių kriauk­lės yra ga­na sto­ros, to­dėl, ma­tyt, ir iš­si­lai­kė šimt­me­čius“, - LŽ sa­kė LJM Ak­va­riu­mo sky­riaus ve­dė­jas Sau­lius Ka­ra­lius.

Kre­tin­gos mu­zie­jaus Ar­cheo­lo­gi­jos ir is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja Dai­va Jaz­bu­ty­tė svars­tė, kad kriauk­lės vei­kiau­siai bu­vo iš­mes­tos į na­mo kie­mą.

„To­kio ra­di­nio Kre­tin­go­je dar nė­ra bu­vę... Jei tos kriauk­lės bu­vo iš­mes­tos XIX am­žiu­je, tai ga­lė­jo įvyk­ti Kre­tin­gą val­dant gra­fui Juo­za­pui Tiš­ke­vi­čiui, ku­ris tu­rė­jo la­bai pla­čių ry­šių Va­ka­rų Eu­ro­po­je, do­mė­jo­si jos kul­tū­ra ir sklei­dė ją mū­sų kraš­te“, - svars­tė ji.

Kaip ga­lė­jo val­go­mo­sios aus­trės pa­tek­ti ant gra­fų sta­lo, yra di­de­lė mįs­lė. S. Ka­ra­lius tei­gė, kad no­rint mais­tui var­to­ti šiuos mo­lius­kus juos rei­kia at­ga­ben­ti gy­vus.

„O lai­ve, pil­no­je van­dens sta­ti­nė­je jos ne­ga­lė­jo bū­ti ga­be­na­mos, nes be ae­ra­ci­jos grei­tai bū­tų iš­nau­do­ju­sios de­guo­nį ir žu­vu­sios. Yra ži­no­ma, kad aus­trės su­ge­ba iš­gy­ven­ti tam ti­krą lai­ką ir sau­su­mo­je, per at­os­lū­gius, kai jos už­si­da­ro gel­de­les. Gal ši­taip bu­vo ga­be­na­mos? O gal jos at­si­vež­tos iš ko­kios Pie­tų Pra­ncū­zi­jos kaip su­ve­ny­ras? Ne­bū­ti­nai gra­fai ga­lė­jo tai pa­da­ry­ti, gal­būt koks jū­ri­nin­kas, vė­liau dir­bęs Tiš­ke­vi­čiams“, - teo­ri­jas dė­lio­jo mu­zie­ji­nin­kas.

LJM is­to­ri­kas Ro­mal­das Ado­ma­vi­čius LŽ ti­ki­no, kad ste­bė­tis aus­trių at­si­ra­di­mu ant gra­fų sta­lo ne­de­rė­tų, esą pa­si­tu­rin­tys di­di­kai prieš šimt­me­tį ar du ti­krai ga­lė­jo sau leis­ti bū­ti gur­ma­nais.

„Jei gra­fai ir ga­vo gy­vų aus­trių, tai tik iš Klai­pė­dos uos­to. Tiš­ke­vi­čių ry­šiai su Mė­me­liu bu­vo la­bai glau­dūs, jie daž­nai at­vyk­da­vo į uos­ta­mies­tį. Ir ne tik jie: Klai­pė­dos jo­mar­kuo­se taip pat lan­ky­da­vo­si dva­ri­nin­kai iš apy­lin­kių. Ir jie bu­vo la­bai lau­kia­mi, nes tu­rė­jo daug pi­ni­gų. Tad aus­trės kaž­ko­kiais bū­dais ti­krai ga­lė­jo per Klai­pė­dą pa­siek­ti ir kre­tin­giš­kių sta­lą“, - tei­gė jis.

Is­to­ri­ko duo­me­ni­mis, net eg­zo­tiš­ki vai­siai prieš ke­lis šimt­me­čius di­di­kams bu­vo ga­be­na­mi Ne­mu­nu į Kau­ną.