Kraštas, kur vanduo gadina gyvenimą...

Yra tokia skambi vietos politiko sugalvota frazė: „Šilutė – tai kraštas, kur vanduo kuria gyvenimą...“. Anądien „Šilokarčemos“ korespondentas nuvyko į Paleičių kaimą ir kalbėjosi su ten gyvenančiais ūkininkais. Pasirodo, tas vanduo ne kuria gyvenimą, bet jį tik gadina, pridaro didžiulių nuostolių, o biurokratai nebenori prisiminti „anuos gerus laikus“, kai nusausintose pievose dūzgė daugybė technikos ir vyko žemės ūkio pašarų gamyba.

Šiandien šis kraštas apleistas. Nemuno upės žemupio pievos užliejamos ne tik pavasarinių potvynių metu – vanduo jose telkšo ir vasarą, kadangi tik retkarčiais beįjungiami polderių siurbliai, seniau nuolat pumpavę vandenį iš kanalų bei pievų.

Gamtos sąlygos tikrai nelepina

Ūkininkas Eugenijus Šulskis turi mišrų ūkį, bet visas pajamas gauna tik pardavęs pieną, kadangi grūdines kultūras augina ne pardavimui, o galvijų pašarui. Dabar jo fermoje – beveik 40 melžiamų karvių.

- Plėstis nebėra kur, nes čia gamtos sąlygos tikrai nelepina. Visas pievas – apie 100 ha - nuomoju iš valstybės, kadangi Nemuno deltos regioniniame parke neleidžiama privatizuoti žemės ūkio naudmenų. Jau už parko teritorijos, Kanteriškių kaime, kur žemę galima arti, ją nuomoju iš fizinių asmenų ir ten auginu grūdines kultūras. Jeigu pirksi karvėms pašarus, tikrai bankrutuosi. Reikia savus užsiauginti, kadangi superkamo pieno kainos svyruoja, ir niekada nežinosi, iki kokių žemumų jos gali nukristi, - pasakojo E.Šulskis.

Ūkininkas sakė, kad visus darbus ūkyje nudirba tik jis ir žmona Dalia, kurios pagrindinis užsiėmimas – melžti karves. Samdo tik techniką šienainiui ar šienui susukti į ritinius, nes patys neįperka brangaus preso-vyniotuvo.

Pasidomėjus apie Europos Sąjungos paramos programas, E.Šulskis sakė:

- Taip, jose dalyvaujame. Bet reikia turėti ir pusę savo lėšų. Pirkome technikos – traktorių, grėblį, frontalinį krautuvą, kiemą betoninėmis trinkelėmis išklojome, kad nereikėtų vaikščioti su ilgais guminiais batais. Kiek galėjome, ėmėme paskolą iš banko. Taip ir vargstame...

“Vargstame ir vasarą... dėl potvynių“

Raimondas Kuzmarskis sakė, kad jo ūkis – taip pat mišrus. Tik jis užsiima ne pienininkyste, o augina mėsinius galvijus. Jo fermoje nuolat penima apie 50 bulių.

R.Kuzmarskis pokalbį su „Šilokarčemos“ korespondentu irgi pradėjo žodžiu „vargstame“. Jis pasakojo:

- Vargstame ne tik pavasarį ir rudenį. Nereikia nė Nemuno užliejamų potvynių, ir vasarą pievose dažnai telkšo vanduo, net kaimų keliai apsemiami.

R.Kuzmarskis, pasinaudojęs ES parama, turi įsigijęs šiuolaikinį traktorių, šienavimo techniką.

Prie ūkininkų prilipusios piktžaizdės

Kazys Srugys, pienininkystės ūkio savininkas, sakė:

- Gyvename nuo algos iki algos, kai pieno kainas sumažino. Gerai tik tiek, kad mums už pieną moka dukart per mėnesį, nereikia maldauti, kad avansą išmokėtų... Kaip džiaugėmės, kai Kazį Starkevičių žemės ūkio ministru išrinko. Dvejus su puse metų buvo kažkaip liuks – jis padėjo ūkininkams, o dabar mes jo nebematome. Tegul paneigia K.Starkevičius, kad jo nenupirko tie visi didieji perdirbėjai. Garantuotai jį nupirko. Nieko jis nebepadeda, visiems ūkininkams sumažino viską ir absoliučiai jokios pagalbos nebėra. Antras dalykas: visos tos organizacijos – Žemės ūkio rūmai ir kitos prie mūsų prilipusios piktžaizdės ima iš mūsų duokles kaip baudžiavos laikais, o ką jos mums duoda? Ar esate girdėję, kad Ūkininkų sąjunga kam nors padėjo? Absoliučiai nieko, tik duokles susirenka...

K.Srugys prisiminė ir 2008-uosius, ekonominės krizės pradžios metus. Jis sakė, kad tuomet už žaliavinio pieno kilogramą perdirbėjai ėmė mokėti tik po 50-60 centų. Bet jis tos krizės nepajutęs, buvo lengviau nei dabar, nes tada dyzelinas kainavo apie 1,7 Lt/l, plėvelė šienainio ritiniams irgi buvo pigesnė. O dabar, praėjusios vasaros laikotarpiu, už pieną vėl mokėjo maždaug po 65 ct/kg, kai dyzelinas yra pabrangęs jau lygiai du kartus.

- Nuo įvairių firmų atstovų skambučių telefonai kaista, klausia, kodėl neužsakote karvėms papildų. O už ką juos reikėtų pirkti, jei nebėra pinigų. Paprastos druskos nuperkame, ir tegul karvės ją laižo, - apgailestavo K.Srugys.

Pasiūlė ne karves ganyti, o karpius auginti

Giedrius Masidunskas, turintis beveik 30-ies melžiamų karvių pienininkystės ūkį, sakė už ES paramą irgi pirkęs įvairios žemės ūkio technikos, pasistatęs mėšlidę, kurią beliko priduoti valstybinei komisijai.

Bet ir jam toks pat vargas, kai tenka ūkininkauti vandenų krašte...

- Pavasarį „Šilutės polderių“ bendrovė nepumpuoja vandens iš kanalų, pievos užpelkėja. Reikia pradėti šienauti, o jose tebėra vanduo. Kol prisiprašome pagalbos, kol išpumpuoja tą vandenį, nebematyti į pievas šienauti atvažiavusio traktoriaus – žolė jau būna virš jo stogo. Kur tokią žolę dėti? Kanalai prižėlę, vanduo nebeišteka. Jeigu jie būtų išvalyti, užtektų kelių valandų, o dabar tenka 3-4 paras pumpuoti, - skundėsi Paleičių kaimo ūkininkai.

Jie piktinosi, kad yra buvę ir tokių metų, kai jau liepos mėnesį teko suvaryti į tvartus galvijus, kad šie nebraidžiotų pievose vandenyje. O šio rudens pradžioje vienas ūkininkas turėjo iš tokių pievų į tvartą parvaryti visą savo karvių bandą, kadangi pasidarė nebeįmanoma per pievose tyvuliuojančius vandenis nei iki karvių automobiliu privažiuoti, nei pieną iš ten parvežti.

Ir dar. Savivaldybė turi teisę atleisti nuo žemės nuomos mokesčio arba jį sumažinti, nes tokiose pievose ūkininkaujantieji patiria didelių nuostolių, negali gauti tokios naudos, kaip kitų vietovių ūkininkai. Deja, buvęs meras, „valstiečių“ atstovas, pareiškė: „Mes būtume neteisūs kitų atžvilgiu“. Tad už ką Paleičių ūkininkai privalo mokėti žemės nuomos mokesčius? Tegul valdžia nupumpuoja vandenį, įdeda lėšų - ir tada tie pinigai įvairių mokesčių pavidalu vėl sugrįš į biudžetą...

- Dabar mes mokame tokio pat dydžio žemės nuomos mokestį kaip ir Marijampolės krašte, kur prikulia 10 tonų grūdų iš hektaro, - piktinosi K.Srugys. – O mums, paleitiškiams, regioninio parko ir vienos žuvivaisos įmonės atstovai pasiūlė čia karpius auginti.

...Vis dėlto kažkaip ne taip tvarkomasi lietuviškame žemės ūkyje. „Anais gerais laikais“ Šilutės rajono Plaškių kaime veikė ne tik didžiausias žolės miltų gamybos agregatas visoje Sovietų sąjungoje, bet šis Nemuno upės žemupio kraštas buvo žolės miltų gamybos lyderis visoje tuometėje didžiojoje imperijoje. Iš anos valdžios Nemuno užliejamose pievose įrengtų polderių šiandien vanduo išpumpuojamas tik retkarčiais, nes Lietuvos valstybei nebeužtenka lėšų, o tos pievos baigia užželti krūmais.