Kovinį šunį šilutiškiui teko vaduoti plikomis rankomis

Pušų gatvėje stovinčio namo šeimininkas Tomas pasakoja, jog svetimo šuns lojimą šeima išgirdo po pusiaunakčio.

Išėjęs į lauką netrukus susigaudė, kad lojimas sklinda iš kiemo pakraštyje esančio rūsio. Rūsys buvo nakčiai paliktas praviras, nes šeimininkai šiuo metu jį tvarko.

Pažvelgęs rūsin, Tomas pamatė, kad jame kapanojasi ir išlipti negali stambus šuo. Anot vyriškio, jis buvo panašus į pitbulį, bet gali būti, kad ne grynaveislis.

Rūsys gilus, apie 1,70 metro, į jį veda laipteliai, bet keturkojui jie matyt buvo pernelyg statūs arba jam buvo per mažai pakopų - išlipti jis neįstengė. Tad netylančio šuns lojimo pažadintiems šeimininkams neliko nieko kito, kaip tik skambinti pagalbos telefonu 112. Po ilgokų derybų, ši tarnyba į įvykio vietą atsiuntė Šilutės ugniagesius gelbėtojus.

Atvykę gelbėtojai padėjo lentų, bet šuo ir jomis nelipo. Tad gerą pusvalandį sodyboje triūsę vyrai nebesumetė, ką dar galėtų padaryti. Lipti į rūsį ir iškelti šunį rankomis niekas nesiryžo - kas šaus į galvą stambiam keturkojui, anot šeimininko Tomo, juk nenuspėsi.

Pagalbos tarnyba šilutiškiams patarė išsikviesti gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos darbuotojus iš Klaipėdos - jie tikrai turi priemonių iškelti šunį. Tačiau šeima tokios „paslaugos“ atsisakė, nes už ją neabejotinai reikėtų nemažai sumokėti.

Tomas spėjo, kad šuo - kaimyno, tad žadėjo ryte pats jam apie nelaimėlį pranešti. Bet paaiškėjo, kad kaimynas tokio šuns neturi.

Rytą šeimininkui nebeliko nieko kito, kaip bandyti šunį iškelti pačiam. „Matyt, šiame kalėjime jam jau buvo blogai, kad agresijos neberodė. Teko gelbėti, juk nepaliksi dvėsti badu“, - aiškina Tomas, kodėl pasiryžo lipti į rūsį vaduoti nepažįstamo šuns.

Užmetęs ant šuns maišą, vyras jį iškėlė iš duobės.

Išlipęs šuo, anot jo, tik liūdnu žvilgsniu bepažvelgė į savo nelaimės vietą ir nuleidęs uodegą nubėgo jam vienam žinomais keliais.