Klaipėdos viltis

"Vakarų ekspresas" toliau pasakoja pilietiškumo istorijas, kurias šiemet įvertino jau antrą kartą Klaipėdos savivaldybės surengtos akcijos "Aš - pilietis" komisija. Šįsyk pasakojimas apie Klaipėdoje gimusį ir brendusį Sigitą Jurčį, dabar - brolį pranciškoną Benediktą.

Kai paskambinau, Benediktas atsiliepė kupinu nerimo balsu: "Kaip tik važiuoju į Klaipėdą lankyti žmogaus, kurį kerta onkologinis dalgis", - prisipažino.

Taip jau susiklostė, kad brolio Benedikto misijos šioje žemėje dalis susijusi su onkologinėmis ligomis sergančiųjų viltimis pasveikti ir bandymu suteikti tas viltis jų artimiesiems. Todėl gimė ir "Vilties bėgimo" Klaipėdos gatvėmis idėja. Ji sėkmingai buvo įgyvendinta pernai. Šiemet gegužės mėnesį, per Sekmines, Klaipėdos gatvės vėl bus užtvindytos bėgikų - mažų ir didelių, sveikų ir neįgalių. Šio renginio metu surinktos lėšos vėl bus skiriamos dvasinės paramos onkologinėmis ligomis sergantiesiems centrui Klaipėdoje statyti.

Kai 1984 m. S. Jurčys baigė Kauno kunigų seminariją, jis avelių ganyti buvo išsiųstas toli nuo Lietuvos - į Tadžikijos sostinę Dušanbė. Pradedantį dvasininko gyvenimą jaunuolį tas paskyrimas ir gąsdino, ir džiugino. Gąsdino, žinoma, gyvenimas svetimoje kultūroje ir aplinkoje. Džiugino tai, kad vėl galės susitikti su kalnais. Mat S. Jurčio biografijoje iki tol, kai jis pasirinko dvasininko kelią, buvo ir atkarpa, susijusi su hipių judėjimu. Tuomet jis keliaudamas ir patyrė susitikimo su kalnais svaigulį.

Dušanbė jis ketino ne tik sakramentus tikintiesiems teikti, bet ir vėl, kiek jau to laiko bus, kalnams atsidėti. Bet jau atkakęs į Tadžikijos sostinę, jis iš karto pajuto - kažkas ne taip. Trūksta oro, nėra kuo kvėpuoti. Kodėl?

Oro stygiaus paslaptys jaunam dvasininkui atsivėrė pamažu. Kai jis, nutaikęs vieną kitą laisvesnę dieną, vis dėlto bandė pasiekti tuos kalnus, Dušanbė priemiestyje aptiko didžiulę cemento gamyklą, kurios produkcijos atliekos tarsi sniegas nusileisdavo ant miesto. Dvasininkas nepradėjo varstyti valdininkų durų. Jis paprasčiausiai su kunigo sutana, o vėliau - ir su brolio pranciškono abitu, sėsdavo ant dviračio ir, užsidėjęs ant veido respiratorių, pradėjo vėžintis Dušanbės gatvėmis. Jau buvo papūtę persitvarkymo vėjai, todėl Tadžikijos žurnalistai greitai pastebėjo kunigą su respiratoriumi. Pasipylė interviu Tadžikijos laikraščiuose. "Duša naševo Benedikta" (mūsų Benedikto siela) - taip netgi bandė iššifruoti Dušanbė pavadinimą kai kurių sostinės laikraščių žurnalistai. Savo veiksmais brolis Benediktas atkreipė visuomenės dėmesį į ekologinę problemą, kuri vėliau buvo ir pašalinta.

Dabar vertindamas savo hipiškąjį gyvenimo periodą, brolis Benediktas sako, kad tai irgi buvo tarsi važinėjimas dviračiu su respiratoriumi ant veido. Jaunuoliui daug kas nepatiko ir gniuždė. O juk vienas pats nieko nepakeisi... Sprendimas stoti į kunigų seminariją buvo viltis - o gal įmanoma?

Kai broliai pranciškonai tarp Kretingos vienuolyno sienų brandino "Vilties bėgimo" idėją, kiek abejojo jos sėkme. Juk į pirmąjį maratoną Niujorko gatvėmis tesusirinko keliolika bėgikų. Dabar jame dalyvauja šimtai tūkstančių iš viso pasaulio. Ir lėšų geriems darbams surenkama milijonai dolerių. Tačiau broliams tikėjimą sustiprino popiežiaus Benedikto XVI atsiųstas bėgimo palaiminimas. Klaipėdoje prie starto linijos susirinko keli tūkstančiai bėgikų iš karto. Deja, lėšų gal tik keliems kvadratiniams metrams plytų tebuvo surinkta, bet ir už tai klaipėdiečiams ir aplinkinių miestų gyventojams - ačiū. Vilties pastatyti dvasinės paramos onkologinėmis ligomis sergantiesiems centrą broliai pranciškonai nepraranda. Net pasaulinės ekonomikos nuosmukio metais.

Brolis Benediktas ir toliau visais įmanomais būdais kaupia pranciškonų renkamas meno vertybes. Juk kada nors tas centras vis tiek bus pastatytas. Ir į jį plauks ne tik onkologinėmis ligomis sergantys vilties pasisemti, bet ir sveikieji dvasios papenėti. Turėkim vilčių, ir jos pildysis.