Klaipėdos Sąjūdžio gimimo užkulisiai (10)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą, skirtą Sąjūdžio 25-osioms metinėms.

1989 m. balandį į TSRS Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti trys Sąjūdžio remti klaipėdiečiai kandidatai - Zita Šličytė, Vytautas Čepas ir Sigitas Kudarauskas.

"Suverenitetas - kelrodė žvaigždė"

Po rinkimų jie miesto laikraštyje paskelbė padėką rinkėjams.

"Ačiū kiekvienam rinkėjui, ačiū visiems Lietuvos žmonėms už sutelktumą ir ištikimybę: balsavote už tikros Lietuvos tikrą ateitį. Ko mums šiandien labiausiai reikia? Respublikos suvereniteto, lietuviškai sakant, - Lietuvos nepriklausomybės ir tikros Tarybų valdžios. Mums, Lietuvos gyventojams, kaip oro reikia laisvės - savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą ir savo ateitį. Šitai mums kalbėjo rinkėjai per rinkiminę kampaniją. Jų žodis mums - šventas. Tuose išsakytuose žodžiuose - visų mūsų viltys ir likimai. Suverenitetas - mūsų kelrodė žvaigždė, mūsų didysis tikslas, visų mūsų bendra idėja ir dvasinė savijauta. Šitie rinkimai parodė, kad tauta atgimsta, kad keliasi iš letargo miego. Parodė jie ir ką kitą - kuo tiki žmonės", - rašė deputatai.

[CITATA]

Jie dėkojo visiems darbo kolektyvams, kurie iškėlė jų kandidatūras, ypač - "Ryto" spaustuvės darbuotojams, uostamiesčio medikams, Autobusų parko vairuotojams, "Dailės", Pieno ir Mėsos kombinatų darbo žmonėms, Klaipėdos projektavimo ir statybos susivienijimo statybininkams.

"Rinkiminė kampanija iš kiekvieno mūsų pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų. Tačiau mūsų jėgos ne tik seko, bet ir augo: susitikimuose ir mitinguose, matydami atgimimui pakilusią Lietuvą, sudvasintus žmonių veidus, girdėdami jų švenčiausią troškimą gyventi suverenioje valstybėje, mes patys darėmės tvirtesni. Ir sakėm tai savo rinkėjams. Jūsų pasitikėjimas mus įkvėpė ir teikė jėgų. Šiandien, jau būdami TSRS liaudies deputatai, ypač aiškiai suvokiame, kad už viską - Respublikos suverenitetą, socialinį teisingumą, demokratinę teisinę valstybę, apskritai už gražesnį ir šviesesnį Lietuvos gyvenimą - reiks pakovoti. Dar stipri centro žinybinė biurokratija, dar nepasiduoda ir, regis, dar negreit pasiduos vietiniai Lietuvos funkcionieriai ir įvairaus plauko valdininkai. Bet mes šitai kovai pasiryžę, nes Lietuva ir jos žmonės verti geresnio ir gražesnio gyvenimo. Lietuvos ateitis - mūsų visų ateitis! Tai tik didžio mūsų žygio pradžia. Vardan pertvarkos! Vardan Lietuvos!", - rašė Z. Šličytė, V. Čepas ir S. Kudarauskas.

"Muilo opera"

Vyresnės kartos klaipėdiečiai puikiai mena skandalą, kilusį po to, kai TSRS liaudies deputatai Z. Šličytė ir V. Čepas įsisuko į Prekybos valdybos, vadovaujamos Arkadijaus Lichtinšaino, sandėlius.

Žinia, sovietmečiu ir Klaipėdos parduotuvėse nutįsdavo ilgiausios eilės prie sveriamų miltų, cukraus, duonos, mėsos, dešros ar kaulų ir t.t. A. Lichtinšainas bene pirmasis SSRS įvedė konteinerinę sistemą ir fasuotas prekes. Reikia bulvių - užėjai į parduotuvę, capt du ar tris kilogramus sufasuotų į tinklelius, susimokėjai, kaip dabar prekybos centruose, ir čiuoži.

Kaip didžiausią kontrastą pamenu įspūdį Krasnodare, kai prie sveriamų abrikosų, persikų, kriaušių teko eilėje stovėti nuo 6 val. ryto beveik iki vakaro. Kai bestovintiems eilėje ir pardavėjai bandžiau aiškinti, kad ir Krasnodare galėtų organizuoti fasuotą prekybą, susilaukiau tik pasmerkimo: "Fašistka, tut svoi poriadki nenavodi (Fašiste, čia savo tvarkų neprimesk)."

Nors A. Lichtinšaino įvestoji tvarka tiksėjo tarsi šveicariškas laikrodis, būtent Prekybos valdybos "perestroikos" reikalų ėmėsi Z. Šličytė ir V. Čepas, pareikalavę įsileisti į sandėlius, nes klaipėdiečius, kaip ir bet kurio kito Lietuvos miesto ar miestelio žmones, siutino, kad kažkas apsirūpinęs ir žaliaisiais žirneliais, ir marinuotais agurkėliais, ir gomurį glostančiais konjakais bei kitomis gėrybėmis, kurių parduotuvėse su žiburiu nerasi.

Kai liaudies deputatams tie sandėliai buvo atverti, jie buvo tiesiog priblokšti gėrybių gausos - pradedant importiniais kvapiais muilais, prancūziškais kvepalais, baigiant "dublionkomis" (verstos odos geros kokybės paltais). Tos kontrolės rezultatų paviešinimas susilaukė didelio rezonanso.

"Lichtinšainas pagal to meto sąlygas prekyboje buvo išspaudęs viską, kas įmanoma. Viskas idealiai buvo suplanuota ir įgyvendinta. Tačiau žmones siutino privilegijos pogrindininkams, kurių metams bėgant radosi vis daugiau ir daugiau. Visa šita armija buvo aprūpinama viskuo, ko širdis geidė. O kiti klaipėdiečiai parduotuvėse mušdavosi dėl "išmestų" prekybon kaulų ar "lyvernos" (kepeninės) dešros. Taigi, kai apsilankėme sandėliuose ir išvydome krūvas vengriškų, jugoslaviškų rankinukų, stirtas puikiausios kokybės importinių moteriškų ir vyriškų batų, radijo technikos stebuklų ir kitų gėrybių, skirtų privilegijuotiesiems, tie vaizdai paveikė mus kaip žmones. Kodėl visa tai neprieinama kiekvienam ir kodėl tokios tuščios parduotuvių lentynos?" - beveik 25 metų senumo emocijomis dalijosi V. Čepas, pats daugelio tokių prekių tuomet nematęs ne tik parduotuvėse, bet ir pas žmones.

Kitoje šio straipsnių ciklo dalyje - apie to žygio į Prekybos valdybos sandėlius pasekmes.