Klaipėda ir jūra - Lietuvos laisvės ir politinės orientacijos pamatas

Lietuviai, viduramžiais pasukę į Rytus, į Eurazijos gilumą, sukūrė valstybę nuo "jūros iki jūros", tačiau Baltijos pajūris Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nesudomino. Anot prieškario geografo Kazio Pakšto, Baltijos jūra nevyravo kuriant Lietuvos valstybę, pajūris čia nebuvo pakankamai vingiuotas, įlankomis iškarpytas ir salomis nubarstytas, tad valstybė kūrėsi žemyno gilumoje, o tai didino lietuvių izoliaciją nuo kitų tautų.

Kada gi buvo atsigręžta į jūrą? Skirtingai negu latviai, kurie turėjo Rygą ir XIX amžiaus pabaigoje pradėjo įsisąmonintos jūrininkų rengimo, tautinio laivyno ir kartu latviškos jūrinės tradicijos kūrimą, Lietuvoje jūreivystė dažnai siejosi su sielių plukdymu Nemunu bei laivyba Lietuvos upėmis. Nebuvo tinkamo priėjimo prie jūros. Palangoje švartuodavosi vienintelis grafo Tiškevičiaus garlaivis, tad nenuostabu, kad pirmuoju Lietuvos uostu tapo Jurbarkas.

Šiandien atrodytų, kad latviai turi didesnę manevro laisvę plėtodami Rygą, Ventspilį ar Liepoją, kaip ir estai, turintys Piarnu, Paldiskį ir naująjį Talino uostą. Be to, Klaipėda, geografiškai yra nuskriausta - nors ir apsaugota nuo didžiųjų audrų, ji yra "įkišta" į Kuršių nerijos žiotis, todėl uosto plėtros galimybės pietų kryptimi yra ribotos. Tačiau, kaip parodė praeitų metų Klaipėdos uosto krovos kompanijų, perkrovusių apie 37 mln. tonų krovinių ir aplenkusių jungtinį Talino uostą, rezultatai, jūrinę tradiciją lietuviai įsisavino sėkmingai.

Už vienintelį Lietuvos išėjimą į jūrą reikėtų dėkoti 1923 m. sukilėliams ir šio sukilimo organizatoriams iš Lietuvos. Ar turėtumėme vėjų košiamą uostamiestį ir pajūrį šiandien, jeigu ne įvykiai prieš 89 metus? Galima tuo ir suabejoti.

Šiandien istorikų tyrimai įrodo, jog perrengtų lietuvių karių ir šaulių rinktinei vadovavo Lietuvos žvalgybininkas Jonas Budrys-Polovinskas, žygį koordinavo Lietuvos kariuomenės generalinis štabas, o politiniu operacijos vadovu buvo Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas.

Pati karinės operacijos eiga, dalyvių sudėtis ir ginkluotė jau tada nebuvo jokia paslaptis nei vokiečiams, nei prancūzams, nei lenkams. Nors visiškai slaptas 1923 m. sausio 6 d. keturiais egzemplioriais atspausdintas įsakymas ypatingos paskirties rinktinei buvo išduodamas pasirašius asmeniškai į rankas, informaciją jau sausio 7 d. gavo sunerimęs Santarvės valstybių komisaras Klaipėdoje Gabrielis Petisne, kuris informavo Paryžių, jog lietuviai Klaipėdoje netrukus panaudos jėgą.

---

Drąsus žygis pasibaigė Klaipėdos užėmimu, o tai buvo svarbiausia. Po derybų 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija paskelbė sprendimą dėl Klaipėdos perdavimo Lietuvos suverenitetui, o po trijų dienų prancūzų karinė įgula ir civiliai įsėdo į karo laivą Klaipėdos uoste ir paliko miestą. Į Klaipėdą įžengė lietuvių kariuomenė.

Tiek tarpukariu, tiek po karo emigracijoje 1923 m. sausio sukilimą lietuviai vertino, kaip Klaipėdos krašto atskyrimą nuo "pamotės" Vokietijos ir sugrąžinimą tikrajai "motinai" Lietuvai. Tuo metu vokiečiai tai laikė krašto atskyrimu nuo Mutterland (arba Vaterland, priklausomai nuo konteksto).

Lietuvininkas Ansas Lymantas emigracijoje leistame "Lietuvos pajūryje" ne kartą yra pažymėjęs, kad nuo to momento, kai Santarvės valstybės pradėjo derybas dėl Klaipėdos, Lietuva pirmą kartą savo istorijoje tapo jūros valstybe, o tai buvo didelis įvykis mūsų tautos istorijoje.

Vėlesni įvykiai parodė, kad be Klaipėdos Lietuvos istorinė raida būtų komplikuota. Ekonominis Lietuvos valstybės pajėgumas ir atsigavimas tarpukariu buvo sąlygotas maisto produktų eksporto per Klaipėdos uostą. 1939 m. pavasarį praradusi Klaipėdą, Lietuva prarado ir galimybę efektyviai eksploatuoti negausų laivyną bei gauti daugiau pajamų į valstybės biudžetą. Smėliu užnešama Šventoji net šiandien nėra jūrinė alternatyva.

Žymus prieškario teisininkas profesorius Mykolas Riomeris, pabrėždamas Klaipėdos reikšmę, konstatavo, jog "jūra yra Lietuvos laisvės, jos pajėgumo ir drauge jos politinės orientacijos pamatas".

Turint omenyje paskutiniais metais ryškėjančią geopolitinę Lietuvos orientaciją į Skandinavijos šalis, tai skamba gana aktualiai.

Renginiai Sausio 15-ajai, Klaipėdos krašto dienai

Sausio 14 d.
12 val. Lietuvininkų bendrijos "Mažoji Lietuva" ir Savivaldybės atstovai išvyksta padėti gėlių ant Erdmono Simonaičio kapo Lėbartų kapinėse ir Jurgio Lėbarto kapo Joniškės kapinėse.
14 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2). Almanacho "Kovos keliais" (1938 m., redaktorius Jonas Vanagaitis) 2-ojo leidimo pristatymas. Dalyvauja Jono Vanagaičio vaikaičiai Romas Šležas ir Marytė Kavaliauskaitė-Merphy, dr. Silva Pocytė, prof. Vygantas Vareikis. Pristatymo metu bus parodytas 1923 m. sukurtas dokumentinis filmas-kronika "Klaipėdos atvadavimas", koncertuos Pagėgių savivaldybės kultūros centro vyresnio amžiaus žmonių šokių kolektyvas "Marguva". Muziejuje bus eksponuojama paroda "Mažoji Lietuva meno kūriniuose".
22 val. Žygio "Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais" maršrutu Gargždai- Plikiai- Klaipėda pradžia. Dalyvių registracija nuo 20 val. Gargždų "Kranto" vid. mokykloje.
Sausio 15 d.
12 val. Žuvusiųjų pagerbimo ceremonija prie paminklo 1923 m. sukilimo dalyviams Skulptūrų parke. Dalyvauja Klaipėdos įgulos kariai, šauliai, naktinio žygio "Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais" dalyviai, Lietuvininkų bendrijos ir miesto valdžios atstovai.
12.30 val. Klaipėdos kariljono koncertas.