Karo paveldui sunykti padės griežti įstatymai

Pasak istorijos žinovų, anksčiau Kuršių nerijoje virė toks gyvenimas, kad dabar sunku net įsivaizduoti - važinėjo traukiniai, skraidė lėktuvai, prieplaukose švartuodavosi povandeniniai laivai.

"Manoma, kad vokiečių tankų daliniai treniravosi ant Neringos kopų. Taigi čia vyko toks veiksmas... bet gamta liko išsaugota. Tad Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojams reikėtų būti drąsesniems ir neskubėti visko drausti. Mes turime išlikusius tokius įdomius objektus ir jų niekaip neišnaudojame", - apie Kuršių nerijoje išlikusias II pasaulinio karo liekanas kalba Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybės inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas.

Klaipėdos savivaldybė ruošiasi skelbti konkursą detaliesiems planams Smiltynės pajūryje, kur taip pat yra išlikę keletas karinių objektų, rengti.

 KAIP KARE. Ant Hageno kalvos iki šiol dar išlikę vokiškos spygliuotos vielos užtvarai.

Užsienio šalių patirtis rodo, kad panašūs kariniai objektai pritaikomi neįtikėtinoms funkcijoms ir tampa turistų traukos centru. Visgi tam, kad ir mūsų pajūryje esančios karo liekanos pradėtų normaliai funkcionuoti, yra vienas rimtas trikdis - dalis šių objektų išsidėstę Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) teritorijoje, kur galioja griežta taisyklė: "Galima tik tai, kas nedraudžiama".

Lyg mūšis baigėsi vakar...

"Kiekviena išlikusi II pasaulinio karo vokiečių baterija yra unikali ir vien jau tuo įdomi. Be to, yra išlikę ir daugiau šio karo detalių, kurios puikiai išsilaikiusios - apkasai, ant Hageno kalvos išlikusios spygliuotos vielos linijos, o Neringos kalno baterija buvo apkrauta cementiniais maišais, kurie puikiai išsilaikę iki šių dienų. Atrodo, kad mūšis baigėsi tik vakar..." - pasakojo L. Kavaliauskas.

TILTAS. Prieš keletą metų dar buvo išlikęs tiltas į Kuršių marias ir platforma, prie kurios švartuodavosi povandeniniai laivai.

Paveldosaugininkas, išnagrinėjęs ne vieną išlikusį karo objektą pajūryje, ko gero, valandų valandas galėtų pasakoti atskleistas iš tų laikų išlikusias įdomias detales. Apie tai, kaip apkasuose ir pajūrio apsaugos baterijose vokiečiai gėrė prancūzišką vyną, skanaudavo "Tilziter Boner" sūrių, tepėsi "Nivea" kremais, dantis valė "Bludex" pasta, pasišviesdavo "Osram" lemputėmis.

Tiek paveldosaugininkams, tiek istorikams norėtųsi, kad prisiliesti prie šios įdomios istorijos galėtų kuo daugiau žmonių. Dabar gi, pasak jų, daugelis žmonių net neįtaria, kokių įdomių objektų yra čia pat, panosėje.

"Prie Meškos galvos, kitaip tariant, 8-ajame kilometre, bent jau prieš keletą metų buvo išlikusios sudegusio tilto į Kuršių marias liekanos ir platforma, kur buvo sovietų povandeninių laivų bazė ir prie kurios švartuodavosi tie laivai. Taip pat ten buvo išlikusios ir 3 pabūklų platformos, skirtos Klaipėdos miestui apšaudyti", - pasakojo L. Kavaliauskas.

Rado ir geležinkelį

Jam antrindamas istorikas Dainius Elertas sakė pažįstantis Kuršių nerijos gyventoją, kuris kasdamas ūkinėms reikmėms duobę aptiko geležinkelio bėgius, tad esą būtų galima ir šį objektą panaudoti supažindinant turistus su kariniu gyvenimu.

BARIKADA. Cementinių maišų siena puikiai išlikusi iki šių dienų.

L. Kavaliausko žiniomis, siaurukas Kuršių nerijoje buvo įrengtas gerokai prieš karą - amžiaus pradžioje. Jis tęsėsi nuo dabartinės naujosios Smiltynės perkėlos iki pat Juodkrantės. Juo naudojosi miško apželdintojai. Manoma, kad geležinkelį išnaudojo ir vokiečiai, nes jis jungė daugelį karinių objektų. Tad buvo išsakyta mintis, kad geležinkelį būtų galima atkurti.

GALIMYBĖS. Užsienio šalių patirtis rodo, kad panašūs kariniai objektai, kokių yra išlikę ir Smiltynėje, pritaikomi neįtikimoms funkcijoms ir tampa turistų traukos centru. Laisvūno KAVALIAUSKO nuotr.

Tačiau KNNP direkcijos Kraštotvarkos skyriaus vedėja Nijolė Piekienė ramina visas fantazijas primindama, kad šioje teritorijoje yra labai griežtai reglamentuojami bet kokie veiksmai.

"Na gerai, jei ne traukiniu, tai bent dviračiais būtų galima visus tuos objektus aplankyti, galėtų būti nutiesti dviračių takai, pastatytos informacinės lentelės. Tai galėtų būti puikus atraktyvus maršrutas - karo kelias", - entuziastingai siūlė L. Kavaliauskas.

Trūksta tankų ir patrankų

Panašių karo objektų yra išlikę ir kitose pasaulio šalyse. Jie panaudoti įvairioms reikmėms - vienur įrengtos konferencijų salės, orientacininkų buveinės, net muzikos bei dailės mokykla, tačiau dažniausiai tokie objektai tampa muziejais.

"Nepririnksime tiek išlikusių daiktų ekspozicijoms. Turiu "Nivea" kremą, dantų pastą, bet juk tiek neužteks - reikia dar tankų ir patrankų. Manau, kad muziejinė ekspozicija galėtų būti įrengta Alksnynėje, o Kopgalyje ir Smiltynėje išlikusias baterijas būtų galima pritaikyti ir kitoms reikmėms - galėtų būti įrengta gelbėjimo stotis, vykdoma gultų nuoma... Jei juose būtų vykdoma kokia nors veikla, automatiškai jie būtų ir prižiūrimi. Kita vertus, suniokoti šių objektų ir taip neįmanoma, juk jie ir buvo statyti tam, kad atlaikytų bombas", - pastebėjo L. Kavaliauskas.

RADINIAI. Ypač daug karo liekanų Smiltynėje aptikta po 2005 m. įvykusio gaisro, kai išdegė keli šimtai hektarų Kuršių nerijos miško. Tuomet L. Kavaliauskas rado ir karinio kabrioleto langą...

...ir vokiečių kareivių į krūvą sumestus ir paliktus stovus, naudotus užtvarams prieš pėstininkus įrengti. Įdomu, kad po karo vietos gyventojai juos kūrybingai panaudodavo - medines lenteles prie žvejų kapų kabindavo ir ant tokių stovų.  

Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos vadovas Vaidotas Dapkevičius leido sau pafantazuoti dar drąsiau. Esą siekiant išvengti sezoniškumo kur kas protingiau būtų baterijose įrengti objektus, kurie trauktų žmones ištisus metus.

"O kodėl neįrengus juose natūralistinių pirčių? Yra tekę bendrauti su specialistais, kurie pasakojo, kad panaudojus geoterminį vandenį galėtume turėti nuolat veikiančius karšto geoterminio vandens baseinus. Įsivaizduojate, koks būtų traukos objektas. O tuo pat metu lankytojai dar apžiūrėtų ir istorinį paveldą", - siūlė V. Dapkevičius.

Tačiau ir jam N. Piekienė priminė, kad bet kokių dirbtinių vandens telkinių KNNP teritorijoje įrengti negalima.

"Nieko gero, kad vanduo patektų į tokius objektus. Ne veltui sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo", - teigė N. Piekienė.

Pasak jos, išlikę baterijų elementai neturi jokio savininko, tad tarsi priklauso KNNP direkcijai. Tačiau direkcija esą neprieštarautų, kad jie būtų pritaikyti lankymui.

"Jei matysime, kad šių objektų pritaikymas darys žalą gamtai, geriau tegul jie liks tokie kaip dabar", - sakė N. Piekienė.

Savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo poskyrio vedėja Mantė Černiūtė-Amšiejienė pastebėjo, kad šitaip apkarpant idėjoms sparnus konkurso dalyvių, norinčių parengti detalųjį planą, gali ir neatsirasti.

Norėtų atstatyti dar daugiau

Istorikas D. Elertas akcentavo, kad rengiant detalųjį planą nereikėtų pamiršti ir kitų objektų, buvusių šioje teritorijoje, ir nesusikoncentruoti vien į vokiečių baterijas.

"Pajūryje turime nemažai objektų, kurie galėtų traukti Europos praeitimi besidominčius žmones. Visų pirma, nereikėtų pamiršti apsauginio kopagūbrio, manau, kad būtina paženklinti ir buvusios gelbėjimo stoties vietą. Taip pat norėtųsi, kad nebūtų pamiršta ir čia stovėjusi vadinama halė - didžiulė medinė troba raižytais langų rėmais. Dar vienas pastatas stovėjo ant polių pliaže. Aš nesakau, kad dabar turime pulti ir viską atstatyti, bet bent jau pažymėkime tas vietas, surinkime dokumentus. Jei mums nereikia, gal po 100 metų kitiems prireiks?" - svarstė D. Elertas.

Unikalus dalykas

"Anuomet poilsio industrija Kuršių nerijoje buvo kur kas labiau išvystyta nei dabar. Mano žiniomis, tuomet čia buvo ir dengtas baseinas. Buvo ir daugiau objektų, kuriuos būtų protinga atstatyti, tik ar tai įmanoma, esant tokiam griežtam apsaugos elementui? Juk vien nuotraukų nepakaktų, kad būtų leista atstatyti čia stovėjusius istorinius objektus?" - į diskusiją įsitraukė ir architektas Edmundas Andrijauskas.

Ar parengus detaliuosius planus atsirastų šių objektų naudotojai, juk pati Klaipėdos savivaldybės administracija nerodo didelio entuziazmo?

"Gal šie objektai sudomintų Karo mylėtojų klubo vyrus?" - svarstė architektas Mantas Daukšys.

"Būkim biedni bet teisingi - Smiltynėje esanti baterija įsikūrusi moterų pliaže..." - paprotino jį L. Kavaliauskas. Pasak jo, patirtis byloja, kad norinčiųjų tapti karinių objektų šeimininkais nėra daug.

Uostamiestyje išlikę nacistinės Vokietijos karo objektai bent jau Lietuvoje yra unikalus dalykas. Niekur kitur mūsų šalyje panašių įtvirtinimų nebuvo.

"Žmonėms patinka"

Žinia, Giruliuose išlikusioje pakrančių apsaugos artilerijos baterijoje jau keletą metų veikia savanoriškas muziejus, kurį įrengė karo istorijai neabejingi entuziastai.

Pasak vieno iš muziejaus "Memel Nord" rengėjų Stepono Dabulskio, toks atraktyvus objektas labai traukia smalsuolius.

"Galbūt žmonėms įdomu dėl to, kad galima susitarti su gidu, kuris ne tik papasakoja daugelio ten eksponuojamų daiktų istorijas, bet ir skiria įvairių užduočių, pratybų. Žmonėms patinka", - tikino S. Dabulskis.

Pasak jo, būna, kad muziejų aplanko ir gido paslaugas užsisako ir šeimyninių švenčių metu.

Istorija

Vokietija, 1939 m. aneksavusi Klaipėdą (Memelį) ir Klaipėdos kraštą, jau po savaitės ėmė statyti pakrančių apsaugos baterijas. Karo metu Memeliui buvo suteiktas tvirtovės statusas, jo uostas tapo vienu svarbiausiu vokiečių logistikos punktu.
Todėl, 1944 m., kai tapo aišku, kad vokiečiams patyrus nesėkmę Rytų fronte, karo veiksmai sugrįš prie Rytų Prūsijos sienų, vokiečiai energingai ėmėsi ruoštis Klaipėdos ir apylinkių gynybai. Buvo baigti įrengti aštuoni gelžbetoniniai fortai, miestą apjuosė trys gynybiniai ruožai, kurių kiekvieną sudarė dvi trys ištisinės tarpusavyje sujungtos apkasų linijos, prieš kurias buvo įrengti minų laukai, prieštankiniai grioviai, prieš pėstininkus pastatyti medžio ir metalo stovų su spygliuota viela užtvarai.
Gynybai buvo panaudoti senieji miesto ir uosto gynybiniai įtvirtinimai, miestas buvo parengtas gatvių mūšiams: įrengta daugybė slėptuvių, evakuacinių tunelių, barikadų, kliūčių, stebėjimo ir atsparos punktų, pasipriešinimo mazgų.
Visgi, nežiūrint visų įdėtų pastangų į miesto gynybą, po atkaklių mūšių 1945 m. sausio 28 d. vokiečiai miestą paliko.