Kareivinės, virtusios universitetu

Šį kartą - V. Vareikio straipsnis apie prancūzų laikus.

Kėlė pavydą

1920 m. sausio pabaigoje 13-osios pėstininkų divizijos 21-asis pesčiųjų šaulių batalionas, dislokuotas Žerarmero kareivinėse Lotaringijoje, gavo įsakymą vykti į Klaipėdą. Pirmasis traukinys su prancūzų šauliais į Klaipėdą atvyko vasario 13 d. ir atgabeno dvi pėstininkų bei vieną kulkosvaidininkų kuopą. Iki vasario 15 d. atvyko visi prancūzų kariai. Kartu atvyko Antantės komisaras generolas Dominique'as Josephas Odry, kuriam buvo patikėta nelengva misija palaikyti tvarką Klaipėdos krašte tol, kol Santarvės valstybės apsispręs dėl jo priklausomybės.

Batalionas apsistojo Moltkės gatvėje buvusiose raudonų plytų kareivinėse, kurios prancūzų buvo apibūdintos kaip patogios. Iš viso kareivinėse apsigyveno apie 600 šaulių (dalis bataliono karių buvo paskirta į Pagėgius ir Šilutę), tačiau vėliau palaipsniui Prancūzijos karių skaičius Klaipėdos krašte buvo mažinamas.

"Mūsų misija šiame Klaipėdos krašte yra aiški: užtikrinti tvarką ir vykdyti policijos funkcijas, kol Tautų Sąjunga nulems šio krašto ateitį. Išties sužinome, kad nuo šiandienos, vasario 15 d., šis kraštas yra internacionalinis ir administruojamas generolo Odry", - dienoraštyje rašė bataliono karininkas. - " Kraštovaizdis liūdnas, plynas. Šalta, drėgna, sninga. Rogės - pagrindinė susisiekimo priemonė. Gyventojai nelabai priešiški, bet keliantys nerimą. Mes išeiname grupėmis. Kraštas neturtingas, kenčia, gyvenama tik iš gyvulių auginimo ir žvejybos. Vyrai grįžę iš kariuomenės: daug demobilizuotų, dar tebevilkinčių senas karines uniformas. Jie stebisi mūsų turtingumu - apranga, ekipuote ir mūsų maisto atsargomis: šokoladu, vynu, balta duona. Jau seniai jie tiek nematė."

Šaulių uniformą sudarė tamsiai mėlyna laisvo kirpimo striukė, tamsiai pilkšvos kelnės ir didelė mėlyna beretė, ant kurios buvo geltonas medžioklės ragas su bataliono numeriu. Kaip pažymėjo patys šauliai, klaipėdiečiams ypač patiko mėlynosios šaulių beretės, dėl kurių vokiečių kareiviai dar XIX a. pabaigoje prancūzų šaulius praminė mėlynaisiais velniais.

21-ojo bataliono šūkis buvo dar Liudviko XI laikais atsiradęs devizas "Kas jį paliečia, tas įsiduria", o įspūdinga šaulių batalionų heraldika primindavo šlovingų kovų praeitį. Kiekvienas batalionas turėjo savo tradicinę melodiją, atliekamą trimitu - tai buvo susiję su tam tikru šaulio "krikštu", kuris turėdavo pažinti 32 trumpąsias melodijas (šis skaičius atitiko šaulių batalionų skaičių), vykstant persigrupavimui mūšio metu.

Į Klaipėdą atvykęs 21-asis šaulių batalionas turėjo pučiamųjų orkestrą, kuris grodavo vykstant rikiuotei kareivinių aikštėje bei iškilmingų švenčių metu.

Bataliono kariams Klaipėdoje teko dar viena nelengva užduotis - kovoti su ginklų kontrabanda, nes per visą Prancūzijos valdymo laikotarpį Klaipėdos kraštas liko kontrabandos tarp Lietuvos ir Vokietijos centru. Už kareivinių buvusiuose smėlynuose buvo didžiulė pratybų aikštė, kurioje vykdytos šaudymo pratybos, naudojant joms amunicijos atsargas, ginklus bei šaudmenis, konfiskuotus iš vietinių gyventojų kratų metu.

Karo nepriteklių nualintiems krašto gyventojams Prancūzijos šaulių bataliono maistas kėlė pavydą - balta duona, kurią jie vadino pyragu, šokoladas, vynas... 1920~m. gegužę batalionui, šalia kitų maisto produktų, buvo atvežta 500 litrų vyno, dešimt maišų kavos, ryžių, pupelių, o vyriausiojo komisaro tarnybai buvo skirta net 100 dėžių - cigarečių, tabako, išlaikyto vyno, konservų, saldumynų.

Atostogos tėvynėje buvo retos. Karininkai jų gaudavo tik kartą per metus, o šauliai - vos kartą per visus tarnybos Klaipėdoje metus, tad Prancūzijos kariai džiaugdavosi kiekvienu su tėvyne siejančiu įvykiu - karo laivų viešnagėmis, karininkų ir oficialių asmenų iš Prancūzijos vizitais, šventėmis.

Kasdienybės monotoniją paįvairindavo šventės: liepos 14-oji (Prancūzijos nacionalinė šventė - Bastilijos paėmimo diena) ir lapkričio 11-oji - Pirmojo pasaulinio karo paliaubų diena.

Klaipėdoje bataliono karius stebino neįprasta šiaurietiška aplinka ir vargino šaltis: 1920~m. gruodį temperatūra naktimis nukrisdavo iki minus 30-35 laipsnių, tad kareivinių kambariuose fajansinės krosnys dieną naktį turėjo būti kūrenamos durpėmis.

Kariai mėgdavo vaikščioti apsnigta jūros pakrante Melnragėje, į kurią vesdavo keliukas per mišką, bei apledėjusiu šiauriniu molu.

Klaipėdos užėmimo operacija

1921 m. gegužę generolas D. J. Odry paliko Klaipėdos kraštą, o vyriausiojo komisaro pareigos atiteko prefektui J. G. Petisné, kuriam vis sunkiau sekėsi kontroliuoti padėtį dėl ekonominių sunkumų, nedarbo ir augančios infliacijos. Be to, 1922 m. ir batalionas buvo sumažintas iki dviejų kuopų - 310 karių. Rimtų karinių uždavinių jis jau nebegalėjo atlikti.

Tuo metu 1922-ųjų rudenį Lietuvoje buvo nutarta užimti Klaipėdos kraštą jėga nelaukiant galutinio Ambasadorių konferencijos sprendimo. 1922 m. pabaigoje Lietuvoje vyko sukilimo paruošiamieji darbai, kurie kėlė nerimą Klaipėdoje dislokuotai įgulai ir komisarui G. Petisné. 1923 m. sausio 2 d. Petisnė konstatavęs, jog trejus metus krašte "viešpatavo tobula tvarka", pastebėjo, jog "sulaukėme tokių sunkių laikų, kad nebeįmanoma būti atsakingam už rytdieną".

Klaipėdos kraštui užimti Kaune buvo suformuota Ypatingosios paskirties rinktinė. 1923 m. sausio 6 d. pirmieji jos nariai dviem ešelonais iš Kauno pajudėjo Klaipėdos link. Prancūzijos batalionas pasirengė miesto šturmui, bet Lietuvos jėgos buvo gerokai pranašesnės - 21-ajame šaulių batalione buvo vos apie 200 karių ir 30 karininkų. Kita vertus, nors Prancūzijos bataliono karių buvo mažiau, jie buvo gerai apginkluoti ir vien tik modernių "Hotchkiss Mle 1914" kulkosvaidžių turėjo daugiau kaip keturiasdešimt. Tačiau, kaip pažymėjo vienas bataliono karininkas, užduotis buvo be galo sunki - trys karininkai ir apie 165-170 puskarininkių, jefreitorių bei karių turėjo ginti 8 km ruožą.

Kai kur bataliono kariai paskubomis iškasė tik atskiras viena nuo kitos nutolusias duobes ir ten įsitvirtino. Naktį į sausio 15-ąją Sendvaryje, kuris buvo tarytum vartai į Klaipėdą, sukilėliams pavyko paimti į nelaisvę tokioje duobėje bemiegančią sargybą ir dvaro rūmuose buvusią jos pamainą. Kartu atiteko ir vertingas karo grobis - kelios dešimtys šautuvų ir devyni kulkosvaidžiai.

Giruliai, Tauralaukis ir kitos šalia Klaipėdos buvusios gyvenvietės buvo užimtos be pasipriešinimo. Pagrindinės lietuvių pajėgos puolė Klaipėdą iš rytų ir pietų pusės, nes kareivinėse įsitaisiusi įgula, prasidėjus Lietuvos rinktinės žygiui, išardė geležinkelį, iškasė apkasų linijas palei geležinkelį, supylė žemių sampylas, įrengė spygliuotos vielos užtvaras, parengė kulkosvaidžių lizdus, o Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, vengdamas komplikacijų, reikalavo, kad Klaipėdos krašto užėmimo akcija apsieitų su kuo mažiau Prancūzijos bataliono aukų. Ir akcijos karinis vadas Jonas Budrys-Polovinskas nuolat pabrėždavo, kad sukilėliai nekariauja prieš "garbingiausiąją prancūzų kariuomenę", o sukilo dėl vokiškos direktorijos, įvedusios nepakenčiamą politinį režimą, nuvertimo.

Prancūzijos įgulos kariai puikiai suvokė, kad susidūrė su Lietuvos reguliariosios kariuomenės dalimis. Sausio 15 d. viduryje sukilėliai apsupo prefektūrą. Pro visus prefektūros langus kyšojo kulkosvaidžiai, apšaudantys visas prieigas. Bandydamas įmesti granatą, žuvo Lietuvos karininkas Viktoras Burokevičius, tačiau kitam kariui pavyko įmesti granatą į pastato vidų ir pro prefektūros langą išlindo balta vėliava.

Netrukus įvyko ir epizodas, liudijantis apie Prancūzijos karių elgesio specifiką mūšio sąlygomis. Anot minėtojo karininko, kai į komisaro kabinetą prefektūroje įžengė pusamžis vyras, Lietuvos kariuomenės kapitonas ir 2-osios ypatingosios paskirties rinktinės grupės vadas M. Kalmantavičius-Kalmantas (slapyvardis Bajoras) ir nepasisveikinęs pradėjo nugalėtojo tonu kelti savo sąlygas, komisaras G. Petisné davė suprasti, kad jis yra vyriausiasis komisaras ir Tautų Sąjungos atstovas, bei paprašė laikytis mandagumo taisyklių. Anot lietuvių pusės šaltinių, su prefektūroje buvusiais 80 prancūzų ir komisaru G. Petisné buvo elgiamasi mandagiai, nors kai pastarasis pareikalavo dokumento, M. Bajoras "išsitraukė revolverį ir pakišo prancūzui po nosimi".

Klaipėdos užėmimo operacijos metu lietuvių pusėje žuvo aštuoni kariškiai ir keturi šauliai. Prancūzijos batalionas neteko dviejų karių, dar trys buvo sužeisti.

Anot Prancūzijos karo ministro Ferdinando Foscho, norint atkurti tvarką Klaipėdoje, būtų pakakę trijų batalionų po 600 žmonių ir trijų lauko artilerijos baterijų, tačiau vengiant tolesnių tarptautinių komplikacijų regione bei baiminantis Sovietų Rusijos įsitraukimo, karinės intervencijos buvo atsisakyta.

Išplaukė laivais

Po derybų, 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija paskelbė sprendimą dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvos Respublikos suverenitetui. Po trijų dienų Prancūzijos įgula ir civiliai įsėdo į karo laivą Klaipėdos uoste ir paliko miestą. Vasario 16-18 dienomis vyko kareivinių evakuacija. Į karo laivą buvo pakrautas inventorius, ginklai, automobiliai. Šis laivas pergabeno visa tai į šarvuotį "Voltaire", plūduriavusį atvirame reide.

1923 m. vasario 19 d. ryte 21-asis pėstininkų šaulių batalionas paliko kareivines, grojant "Marselietei" atidavė pagarbą pulko vėliavai ir paskutinį kartą nužygiavęs Klaipėdos gatvėmis Žiemos uoste sėdo į karo laivą "Aliete", kuris nugabeno jį į jūroje laukusį "Voltaire".

Vakare kareivinėse pasirodė Lietuvos kariuomenės žvalgai. Patikrinus, ar čia nėra paliktų minų, ir jas parengus apgyvendinti, į kareivines įžengė naujieji šeimininkai - Lietuvos kariuomenės 7-ojo Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulko ir 1-ojo kavalerijos pulko kariai.

Po dešimties dienų "Voltaire" prisišvartavo Šerburgo uoste. 21-ojo šaulių pėstininkų bataliono kariai išlipo į tėvynės krantą. Prancūzų "laikai" Klaipėdoje pasibaigė.