Kapavietės vietoje – plynas laukas

Verdiktas – per mėnesį

Laišką į redakciją prieš Vėlines parašiusi skaitytoja pasakojo dar praėjusią gegužę pastebėjusi, jog ant neprižiūrimų kapų įsmeigtos skardinės lentelės su užrašu „Netvarkoma kapavietė“. Viena tokių lentelių buvusi įtvirtinta ir ant senos kapavietės šalia kapinių koplyčios, pietinėje jos pusėje. Ant kryžiaus iškalta pavardė ir datos žymėjo XIX a. palaidojimą.

„Labiausiai nustebino, kad, po mėnesio vėl apsilankius kapinėse, ši kapavietė jau buvo sunaikinta: pašalintas kalvio darbo palikimas – pusiau perlūžęs ornamentuotas metalinis kryžius bei metalinė tvorelė. Vietoje jų atsirado lygus plotas. Manėme, gal ligi Vėlinių seniūnija pasirūpins atkurti senąjį paveldą ir grąžinti į vietą, tačiau apsilankę pamatėme, jog viskas likę po senovei“, – piktinosi skaitytoja.

Ji teigė parašiusi raštą Darbėnų seniūnui Alvydui Poškiui, manydama, kad istorinė kapavietė sunaikinta neteisėtai – nepaisant Kretingos rajono savivaldybės leidimų laidoti išdavimo, kapinių tvarkymo ir lankymo tvarkos aprašo, pagal kurį net neprižiūrimoje kapavietėje turi būti išsaugotas paminklas, taip pat – įrašai apie palaidotus asmenis.

Šabakštynu piktinosi kaimynai

„Argi Darbėnų seniūnija neturėjo paskelbti viešai, kad ruošiasi naikinti kapavietę ir padaryti tai civilizuotai – išlaukiant terminų, o ne įbedus lentelę ir po mėnesio sulyginat su žeme. Gal kapavietę ketinama kažkam parduoti?“ – svarstė Rasa, vildamasi, kad seniūnas išsiaiškins situaciją ir atkurtas kryžius bei tvorelė bus sugrąžinti į senąją kapavietę.

Seniūnas A. Poškys situaciją komentavo taip: „Kapavietė ilgą laiką buvo neprižiūrima, virtusi tikru šabakštynu, – dėl jos nesyk su priekaištais į seniūniją kreipėsi aplinkinius kapus prižiūrintys žmonės. Tempėme situaciją nuo 2016-ųjų, vis ramindami žmones – gal atsiras giminaičių. Todėl, šiemet paskelbę apie neprižiūrimas kapavietes ir neatsiliepus šios giminaičiams, nusprendėme patys ją sutvarkyti.“

Seniūnas tvirtino, jog kapinių prižiūrėtojas Stanislovas Burba nulaužtą ir šalia kapavietės padėtą kryžių iš pradžių patalpino į koplyčią. Tačiau tvorelė buvo tiek sutrešusi, jog betraukiant iš žemės subyrėjo gabalais. Kapinių prižiūrėtojas S. Burba papildė, kad tvorelė buvo apaugusi alyvos krūmo šaknimis, tekę pusmetrį kastis į gylį, ir ji sulūžo. Tvorelės liekanas išmetęs į šiukšlyną.

„Skundas seniūniją pasiekė po 2 savaičių, kai sutvarkiau šabakštyną, – 50 metų ši kapavietė niekam nerūpėjo, o sutvarkius staiga parūpo“, – stebėjosi jis.

Kryžių perėmė giminaitė

Iš ketaus nukaldintame kryžiuje ryškiai matosi lenkiškai užrašyta Leono Moncevičiaus pavardė bei jo gimimo ir mirties datos: 1791–1836 m. „Seniūnija nebūtų turėjusi lėšų atkurti šio kryžiaus. Antra vertus, jei patys statytume, patys turėtume ir prižiūrėti“, – tvirtino A. Poškys.

Šį kryžių perėmė tolima velionio giminaitė Vaineikiuose gyvenanti Vilija Gelžinienė. „Pajūrio naujienų“ pakalbinta ji tvirtino, kad jau senokai yra atkūrę savo giminės medį, tačiau dar neidentifikavo, kuriai atšakai priskirti L. Moncevičių, nes, jos žodžiais, dingę Darbėnų bažnyčios metrikai.

“Kryžių ruošiamės restauruoti. Mano žiniomis, tai – seniausia išlikusi Darbėnų miestelio kapavietė. Su vyru imsimės ne tik atkurti kryžių, bet ir prižiūrėti kapavietę. Tai darysime iš pagarbos ir patriotizmo, net jei L. Moncevičius buvo ne iš mūsų giminės atšakos. Esu kilusi iš Darbėnų, ir man labai svarbus gimtinės paveldas“, – tvirtino vaineikiškė.

Tačiau V. Gelžinienei apmaudu, jog neišsaugoti tvorelės fragmentai. „Nė nežinojau, kad bus ardoma kapavietė. Pamačiusi pradėjau ieškoti – gal kažką išsaugojo. Atgavau nors kryžių“, – atviravo ji.

Privalo išsaugoti paminklus

A. Poškys, paklaustas, koks tolimesnis šios kapavietės likimas, patvirtino, kad, įrodžius giminystės ryšį, V. Gelžinienė liktų už ją atsakinga. „Ji pasižadėjo kryžių sugrąžinti į pirmykštę vietą. Pagal tvarką, net ir ant bešeimininkio kapo, išdavus leidimą laidoti kitiems, buvęs paminklas privalo išlikti ankstesnėje vietoje. Jei, atkūrus kryžių, V. Gelžinienė nenorėtų prižiūrėti kapavietės, ji turėtų pasirašyti, kad kapavietę perleidžia valstybės žinion“, – patvirtino jis.

Vyriausybės nutarimu, neprižiūrimų kapaviečių sąrašai yra sudaromi kas dveji metai. Juos privalantys prižiūrėti asmenys turi įrodyti, kad čia buvo palaidoti jų artimi giminės. Neprižiūrimas kapavietes galima perleisti kitiems asmenims. Į jas laidoti leidžiama tik praėjus 50 metų po paskutinio palaidojimo.

S. Burbos žodžiais, šiuo metu Darbėnų senosiose kapinėse yra 14 neprižiūrimų kapaviečių. „Ant visų įbedžiau lenteles, tačiau beradau vos vieną, kitos išmėtytos. O viena net atsidūrė ant mano giminaitės kapo – suprask, taip kerštaujama man už bandymą įvesti tvarką“, – atviravo S. Burba.

Tvarkyti kapų – net į Sibirą

Skaitytojos Rasos pastebėjimu, Darbėnų kapinėse yra ir daugiau senų kapaviečių su meniškais kalvystės akcentais, dėl kurių kapinės ir esančios unikalios, įdomios. Tai yra Darbėnų miestelio istorija – jose palaidoti čia gyvenę žmonės. Galgi jų gyvenimo istorijas galima būtų atsekti pagal senąsias bažnytines knygas, ir tai galėtų tapti puikia istorijos pamoka gimnazijos mokiniams.

Moteris mano, kad jei ne už kapinių priežiūrą atsakingi asmenys, pati Darbėnų miestelio bendruomenė, turėdama nedideles senas kapines, galėtų pasirūpinti keliais kapais – savo istoriniu paveldu.

„Patriotiškai nusiteikę lietuviai kasmet vyksta į Sibirą, Kazachstaną tvarkyti apleistų, toli nuo tėvynės amžino poilsio atgulusių tautiečių kapų. Nuo seno žmonės tvarkė apleistus kapus ir neskubėjo į juos laidoti kitų tol, kol buvo nors kokia kapo žymė“, – samprotavo Rasa.