Kaip Kretingoje atsirado Litvinai

Dominykas Litvinas - pirmasis Kretingos telegrafininkas ir geležinkelio stoties viršininkas.

Oficialus Lietuvos Respublikos vyriausybės dienraštis "Lietuva" 1920 metų vasario 22 dieną rašė: "Vasario 3 dieną 5 val. 30 minučių po pietų atvyko į Kretingą pirmasis Lietuvos gelžkelio traukinys, kurį vietiniai gyventojai pasitiko duona ir druska. Dėl tos linksmos naujienos nusiųsta buvo į Kauną Lietuvos gelžkelių valdybai dėkojamoji telegrama. 1878 metais balandžio mėnesį grafas Juozas Tiškevičius, mylėdamas savo Tėvynę, savo lėšomis įsteigė Kretingoje telegrafą ir tada buvo iš Bulgarų pagrįžęs Domininkas Litvinas paskirtas pirmasis telegrafininkas. Dar po 42 metų Kretinga sulaukė ir gelžkelio ir tas pats D. Litvinas paskirtas stoties viršininku Kretingoje, kuris priėmė ir išleido pirmuosius traukinius". Pasirašo - Kretingos valdininkas.

Pirmąjį 74 km ilgio geležinkelį Bajorai (Kretinga)-Priekulė per 3 mėnesius nutiesė kaizerinės Vokietijos kariuomenė 1915 m. Šis geležinkelis, ėjęs pro Darbėnus, Skuodą, Latvijos Priekulės miestą, susijungė su Liepojos-Romnų geležinkeliu, nutiestu XIX a. pabaigoje javų iš Rusijos pietinių gubernijų per Liepojos uostą eksportui.

Taip Kretinga geležinkeliu per Latviją buvo sujungta su Mažeikiais, Šiauliais, Kaunu. Matyt, iš Kauno atvyko ir pirmasis Lietuvos geležinkelio traukinys, taip džiugiai sutiktas Kretingoje. Nuo 1919 m. buvo pradėtas atkurti iš vokiečių kaizerinės valdžios perimtas per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautas geležinkelių tinklas, įsteigti geležinkelininkų etatai. Taip Kretingoje atsirado ir pirmasis geležinkelio stoties viršininkas Dominykas Litvinas.

Kas jis, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tapęs aktyviu technikos progreso Kretingoje dalyviu?

ŠEIMA. Nuotrauka daryta apie 1903 metus. Joje įamžinti Ona ir Dominykas Litvinai, dar mažas sūnus Kazys (būsimasis muzikologės Onos Litvinaitės-Narbutienės tėvas), prie krosnies kraštinis sūnus Juozas, šalia jo nežinomas mokslo draugas, dukra Sofija.

Į Liepoją

Kraštiečio Edmundo Gedgaudo 2012 m. išleistoje knygoje "Ona Narbutienė. Gyvenimo preliudai" aprašoma Litvinų giminės, kurios viena iš atžalų buvo žinoma muzikologė Ona Narbutienė, istorija. Jos dukros kompozitorės Onutės Narbutaitės bei Gedgaudų šeimos dėka ir gimė ši publikacija.

D. Litvinas gimė Margininkų kaime, šalia Ylakių, dabartiniame Skuodo rajone, gausioje Žemaitijos valstiečių šeimoje. Dienraštis "Lietuva" rašė, jog sulaukęs pilnametystės atsidūrė Bulgarijoje, iš jos sugrįžęs nuo 1878 m. dirbo Kretingos telegrafe, susituokė su Ona Dobkevičiūte, taip pat kilusia iš Žemaitijos. Galbūt po santuokos jaunavedžiai sugrįžo į Margininkų kaimą, kur 1882-ųjų lapkričio 11 dieną jiems gimė sūnus Juozas.

Apie 1890 m. Litvinų šeima persikėlė gyventi į Liepoją, kur kūrėsi ir daugiau lietuvių. Tuo metu per Liepojos uostą vyko intensyvi prekyba grūdais, uostas ir miestas sparčiai plėtėsi. 1890 m. lietuviai moksleiviai sudarė Liepojos gimnazijos daugumą. Gimnazijoje buvo mokoma vokiečių kalbos, lietuviams moksleiviams nereikėjo lankyti stačiatikių pamaldų.

Namas Liepojoje

Čia mokėsi Jonas Biliūnas, Antanas Smetona, Balys Dvarionas, Aleksandras Stulginskis ir kiti. Čia gyvenę lietuviai svariai prisidėjo ir prie XIX a. pabaigoje pastatytos Šv. Juozapo katalikų bažnyčios statybos. Liepojoje D. Litvinas dirbo pašte, vėliau užsiėmė prekyba grūdais, praturtėjo, įsigijo kelis namus. Išlikusi nuotrauka, kurioje Liepojoje apie 1903 m. savo erdviame dviaukštyje mediniame name, šeimos galvos darbo kabinete, įsiamžino visa Litvinų šeima. Tėvai Ona ir Dominykas, sūnus Juozas (gim. 1882 m.), sesuo Sofija (gim. 1884 m.) ir gerokai už juos jaunesnis Kazimieras (gim. 1897 m.).

1920 METAI: Dominykas Litvinas - Kretingos geležinkelio stoties viršininkas.

Kretingoje pasistatė namą

S. Litvinaitę likimas 1908 m. atvedė į Kretingą, kur ji tais pačiais metais ištekėjo už žinomo Žemaitijos kultūros veikėjo, gydytojo Felikso Janušio. 1909 m. rugpjūčio 3 d. gimus dukrai Liucijai, Janušių šeima dabartinėje Kęstučio gatvėje netrukus pasistatė gražų raudonų plytų namą, kuriame ir prabėgo Liucijos Janušytės, vėliau tapusios žinoma rašytoja, vaikystė.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Janušių šeima pasitraukė į Rusijos gilumą, gyveno Ugličo mieste prie Volgos upės. Pasibaigus karui, 1918 m. pabaigoje sugrįžo į Lietuvą. 1919 m. pavasarį F. Janušis buvo paskirtas Kretingos apskrities vyriausiuoju gydytoju. Deja, netrukus lankydamas ligonius užsikrėtė šiltine ir 1920 m. sausio 31 d. mirė. Palaidotas Kretingoje, deja, jo kapavietė nežinoma.

Dukrų Liucijos ir Felicijos (gim. 1912 m.) auklėjimas teko motinai. Dešimties metų Liucija po pradinės mokyklos baigimo Kretingoje išsiunčiama mokytis į Skuodo gimnaziją. Laikai neramūs. Latvijos kariuomenė kovoja su bermontininkais. Šalia Latvijos sienos įsikūrusiame Skuode girdisi tų kovų aidai, patrankų kanonados, keliantys nerimą ir Liucijai. Ji rašo namiškiams į Kretingą laiškus, kviečia mamą atvažiuoti pabūti pas ją.

Stengdamasi padėti dukrai, S. Janušienė tampa viena iš Kretingos valstybinės gimnazijos iniciatorių, tuo reikalu ne kartą vyksta į Kauną, tačiau gaunamas leidimas 1920 m. pradžioje steigti tik progimnaziją, kas leido Liucijai iš Skuodo sugrįžti mokytis į Kretingą.

Mirties data nežinoma

Janušių šeimai 1919 m. sugrįžus iš Rusijos namo, pas juos iš Liepojos atvyksta ir Sofijos tėvas D. Litvinas, netrukus paskirtas pirmuoju Kretingos geležinkelio stoties viršininku. Kretingoje jis mirė, čia ir palaidotas. Tiksli mirties data, kaip ir palaidojimo vieta, nežinoma.

O. Narbutaitė pasakojo, kad 1930 m., kai gimė jos mama Ona Litvinaitė-Narbutienė, senelio jau nebebuvo.

Pasivadino Liūne

Praėjus porai metų po F. Janušio mirties, S. Janušienė išteka už Kretingos apskrities savivaldybės tarnautojo Stasio Buivido. Savo name nuomoja patalpas, įsteigia knygyną.

Jos dukra Liucija, baigusi Kretingos progimnaziją, toliau mokslus tęsė Klaipėdos gimnazijoje, čia pradėjo rašyti. 1929 m. baigusi ją, porą metų studijavo humanitarinius mokslus Kauno universitete, daug keliavo po Vakarų Europos valstybes, ten laikinai gyveno.

Pradėjusi rašyti Liucija pamėgo satyrą, pasivadindavo Liūne Janušyte. 1935 metais išleido pirmąją savo knygą - feljetonų rinkinį "Ant ko ir pasirašau". 1938 metais paskelbė apysaką "Korektūros klaida", kurioje aprašė bohemišką gyvenimą Paryžiuje. Sugrįžusi į Lietuvą, L. Janušytė bendradarbiavo įvairiuose leidiniuose, rašė feljetonus, apsakymus. Prasidėjus karui, 1941 m. sugrįžo į Kretingą pas motiną. Naciams nusavinus namus, glaudėsi pas žmones. Po karo bandė susigrąžinti savo namus, tačiau sovietinė valdžia juos nacionalizavo, įkūrė milicijos būstinę.

Tik 1947 m. liepos 17 d. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu L. Janušytei už Kretingoje nacionalizuotą namą kaip kompensacija suteiktas medinis namas Panevėžyje, Kranto gatvėje. Čia persikėlė gyventi jos mama Sofija Buividienė ir sesuo Felicija Margenienė su šeima. Pati Liūnė apsigyveno Vilniuje. Nepatenkinta nelygiaverte kompensacija, iki pat savo mirties 1965 m. rašo skundus įvairioms sovietinės valdžios instancijoms, reikalauja, kad jai būtų suteiktas namas Kaune.

Pokario metais L. Janušytė dirbo laikraščiuose, rašė feljetonus, pjeses, iš rusų kalbos vertė romanus. Ji, kaip ir jos mama Sofija, mirė 1965 m. Ji iki šiol išlieka kaip viena geriausių rašytojų-satyrikų. Kartu tai labai bohemiška ir kontroversiška asmenybė. Apie jos bohemišką gyvenimo būdą, įvairius nuotykius iki šiol su šypsena pasakoja ją pažinę žmonės.

L. Janušytei suteiktas Kretingos Garbės piliečio vardas. Buvęs Janušių šeimos namas Kęstučio g. 12 paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Ant jo sienos pritvirtinta atminimo lenta, kurioje trumpai aprašoma šio pastato istorija. Deja, užrašas lentoje praktiškai neįskaitomas, todėl ji neatlieka savo informacinės funkcijos. Štai tokia trumpa Litvinų giminės, palikusios Kretingoje žymų savo gyvenimo pėdsaką, istorija.