Kaip Jono kalnas tapo Raganų kalnu

Šiandien Juodkrantėje prasideda medinių skulptūrų atnaujinimo simpoziumas, kurio metu bus keičiamos sutrūnijusios skulptūrų detalės, nuvalytos samanos, puvinys, impregnuojama mediena ir atliekami kiti darbai, kad menininkų kūriniai dar ilgai džiugintų kurorto svečius.

Unikalaus gamtos ir meno ansamblio keturiasdešimtmečio proga pristatome įdomiausius šio parko faktus, kuriuos surinko įstaiga Neringos muziejai, ir skulptūrų istorijas, kurias užrašė ir sudėjo į knygą "Raganų kalno pasakos" juodkrantiškė pedagogė Aldona Kazlauskaitė-Balsevičienė.

Kalno šviesa ir tamsa

Iš pradžių skulptūrų parkas nebuvo vadinamas Raganų kalnu. Suprojektuotas ir kuriamas sovietiniais metais, jis buvo kaip etnografinis skulptūrų ansamblis.

Įkvėptas pasakojimų apie Juodkrantės ir kalno praeitį, vietos girininkas Jonas Stanius sumanė atgaivinti juos skulptūrų pavidalu. 1979 m. į pirmąją kūrybinę stovyklą, kuri buvo surengta Tarptautinių vaikų metų proga, susirinkę liaudies meistrai sukūrė 25 skulptūras. Projektui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis. 1979-1981 m. surengti iš viso trys tokie simpoziumai, kurių metu 50 medžio meistrų ir kalvių sukūrė dar 71 skulptūrą.

Tematiką skulptūroms diktavo pats kalnas, kuris yra išskirtinis Kuršių nerijos gamtos kūrinys - 42 m aukščio ištęstos pasagos formos vadinamoji parabolinė kopa.

Anksčiau nuo kopos viršaus buvo matomi smėlynai, vėliau kalnas, kaip ir visa Kuršių nerija, buvo apsodintas pušimis. Tačiau čia išliko ir vienas iš nedaugelio Kuršių nerijoje sengirės plotų. Pati kalno gamta padalijo jį į dvi dalis: šviesiąją ir tamsiąją.

DEDIKACIJA. Meistras Ipolitas Užkurnys skulptūrą "Miškininkas" dedikavo miškininkams, kurie apsodino medžiais Kuršių neriją.

Tai pastebėję skulptoriai šviesiojoje dalyje prie plataus tako įkurdino žinomus lietuviškų pasakų veikėjus, įkūnijančius tradicines vertybes bei primenančius Kuršių nerijos istorijos akcentus. Tai milžinai Neringa ir Naglis, dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, žvejys Kastytis.

Toliau kelias siaurėja, tamsėja: čia buriasi slibinai, pro pragaro vartus žengia Liuciferis ir raganos su velniais. Maršruto ilgis - 1,5 km. Didžioji Raganų kalno skulptūrų dalis išdėstyta aplink vaizdingąjį Eglių slėnį (vok. Tannental) - natūralų miško amfiteatrą.

Kam laumei kirvis?

Kelią į Raganų kalną Juodkrantėje nurodo užrašas su moters, laikančios kirvį, skulptūra. Tai Aivaro Norbuto 2001 metais sukurtas darbas, pavadintas "Laumė". Kam laumei kirvis? Ogi būtent kirvis buvo pagrindinis įrankis, su kuriuo medžio meistrai kūrė skulptūras. Bet to, ir senovės žvejai prieš valtį įtaisydavo kirvį, kad šis perskrostų piktąsias jėgas.

Buvo Jono kalnas

Įdomu, kad Raganų kalnu vadinamas objektas anksčiau buvo vadinamas Jono kalnu. XIX a.- XX a. pr. Mažosios Lietuvos gyventojai ant jo švęsdavo Jonines. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo čia susirinkdavo muzikantai ir chorai iš Tilžės, Rusnės, Klaipėdos. Pasakota, esą ypatingos atmosferos kalnas nuo neatmenamų laikų buvęs ne tik žmonių, bet ir velnių bei raganų susibūrimų vieta.

Jono kalno pavadinimą ir Joninių nakties misteriją - paparčio žiedo paieškas - Raganų kalne įprasmino Antano Česnulio skulptūrų triptikas "Paparčio žiedas".

TRIPTIKAS. Tris raganas, uoliai saugančias papartį Joninių naktį, išdrožė skulptorius Antanas Česnulis.

Sakoma, kas Joninių naktį suras paparčio žiedą, tas supras paukščių ir žvėrių kalbą, matys žemėje paslėptus lobius. Tačiau surasti tą žiedą labai sudėtinga. Sako, reikia iš vakaro papartyne pasitiesti baltą paklodę, šermukšnio lazda apsibrėžti ratą, užsidegti šventintą žvakę ir pernakt skaityti Šventąjį Raštą, nuginti visas blogas mintis šalin. O naktį miške karaliauja raganos ir šmėklos. Trys raganos uoliai saugo papartį: viena ieškotojus klaidina, ūbauja, kita aštriais dantimis gąsdina, o trečioji taikosi šluota užvožti. Šias tris raganas ir išdrožė A. Česnulis.

Neringos legenda

Menininkas Juozas Jakštas net tris savo skulptūras dedikavo Neringai. Pirmasis jo kūrinys, išdrožtas iš uosio 1980 metais ir atnaujintas 2002-aisiais, pasakoja Neringos žūties istoriją.

Senasis kunigaikštis Karvaitis, namiškių globojamas, ramiai leido karšinčiaus dienas. Kraštą valdė Neringa su vyru ir žmonės gyveno laimingai: aruoduose netrūko grūdų, tinkluose - žuvų. Tačiau iš vakarų ir pietų atjoję šarvuoti raiteliai ėmė niokoti Lietuvos žemę. Gindama savo kraštą žuvo Neringa, padėjo galvas visa giminė. "Undinėlės plauks ir sustos ties Neringa, priglus prie jos kojų ir liks amžiams", - komentavo skulptūrą tautodailininkas.

1981 m. J. Jakštas sukūrė įspūdingą kompoziciją "Neringos gimimas", kurioje pavaizdavo bangų liūliuojamą kūdikį Neringą. Skulptūros viršuje - Karvaičių pilis, stovėjusi anapus marių. Jos valdovai, nors jauni ir gražūs, neturėjo vaikų. Ilgai maldavo dievų, kol deivė Laima padovanojo jiems dukrą Neringą. Ji išaugo labai graži, daug jaunuolių troško jos rankos. Besiperšantiesiems ji kėlė vieną sąlygą: kas permes akmenį per marias, tas galės tapti jos vyru. Daugelis bandė, bet tik Ventės kunigaikščiui pasisekė...

2002 m. meistras iš galingo ąžuolo, kurio šerdis karo metais buvo suvarpyta net 40 kulkų, išdrožė deivę Neringą. Tai jauna graži mergaitė, apsigobusi žvejų tinklu, susiliejanti su vandenimis. Rankose ji laiko perlą - tai jos žmonės, miškai, marios, jūra... Virš jos - priešai, tamsiosios jėgos, nuolat puldinėjančios kraštą. "Viskas žemėje trapu, pažeidžiama. Likimas veda žmogų tikslo link", - sakė apie šį kūrinį autorius.