"Kai tik turim progą - dainuojam ir šokam!"

Kai tarybiniame ūkyje buhaltere dirbusią Nijolę paskyrė Vydmantų kultūros namų direktore, ji pasijuto kaip dūstanti žuvis, paleista į sraunų vandenį. Įkūrė vaikų orkestrą, artėjant respublikinei Dainų šventei - chorą, kurį tarybinis ūkis rėmė. Taip pat - vieną pirmųjų Lietuvoje folkloro ansamblį, idant išsaugotų žemaitiškos tarmės grynumą. Susirinko dainingos moterys, iš kurių galingų krūtinių sklido regis su motinos pienu įsigėrusios protėvių dainos.

"Kai prasidėjo Atgimimas, aš, buvusi politinė kalinė, tremtinė, pradėjau smarkiai rašyti, knygas leisti. Iš lagerio parsivežiau keletą eilėraščių, kurie išlaisvino ilgus metus užgniaužtus išgyvenimus. Ir ansamblį "Atmintis" subūriau, kuris dainavo mano eilių žodžius, visur važinėjome", - sakė jau penktąją knygutę išleidusi moteris.

Lagerio akademija

"Mano tėvelis Mečislovas Markauskas buvo dviejų nepriklausomos Lietuvos Seimų deputatas, redagavo penkis laikraščius, tarp jų "Lietuvos ūkininką", "Lietuvos aidą". Šiauliuose jis buvo vienas geriausių advokatų, apie jį rašo ir Amerikoje išleistoje enciklopedijoje. Tėvelio pirmoji byla buvo rašytojo Antano Vienuolio skyrybos. Vėliau jis gynė garsų šėtono apsėstą plėšiką ir galvažudį, su raita gauja siaubusį kaimus, o po to lėbavusį. Tėvas parašė apie jį ir kitus įžymius ginamuosius atsiminimus, kuriuos labai norėčiau išleisti", - sakė moteris.

KOPLYTSTULPIS. Vietoje Rimanto tėvelio, kurio kaulus nuplovė Sibiro upė, kapo, stūgso romus tautodailininko Adolfo Skiesgilo padarytas koplytstulpis su rymančiu Kristumi. Prie jo ir uždega žvakelę.

Prasidėjus karui, kai Šiaulius ėmė bombarduoti, šeima pasitraukė į Mosėdžio parapiją, kur ketino praleisti pokario metus. 1948 m. enkavėdistai atvažiavo šeimos tremti į Sibirą. Nijolės nebuvo namuose, nes gimnazijoje laikė lietuvių kalbos egzaminą. Ji su vyresniuoju broliu pabėgo: klajojo, glaudėsi pas gimines.

Gimnazijoje, būdama vos keturiolikos metų, Nijolė priklausė Lietuvos patriotų pogrindžio organizacijai, rašė ir Mosėdyje mėtė proklamacijas: "Šalin Stalino vergiją, tegyvuoja laisva Lietuva!". Todėl 1952-aisiais, kai jau Sedoje dirbo pašte, mergina neišvengė arešto, ją tardė Klaipėdos saugumo rūsiuose, čia ji sutiko savo 18-ąjį gimtadienį. Nuteisė dešimčiai metų lagerio.

Po nežmoniškų kančių Macikų lageryje (Šilutės rajonas) Nijolę su kitomis merginomis išvežė į Kirovo sritį. Ten barakuose savo krauju maitino blakes, badavo iki išsekimo, mito skysta koše ir kopūstų sriuba. Dirbo lauko darbus, kinkydavo ir vadeliojo arklių vežimus, kuriais vežė savo užaugintas daržoves į moterų lagerius. Į darbą varydavo sargybiniai su šunimis.

Mirus Stalinui ją paleido, tuomet išvažiavo į Sibirą pas išsiilgtus tėvus. Šie jau nebadavo, laikė ožką. 1959 m. šeima grįžo į Lietuvą, bet čia jų neregistravo, apdėjo baudomis, tad prisiglaudė Latvijoje, Priekulės mieste. 1966 m. šeima pagaliau apsigyveno Vydmantuose.

ŠAMANKOS miestelio vaikai juokdavosi, kad aš toks išstypęs, o mano žmona - mažytė. Nešiodavausi ją ne tik ant rankų, bet ir po pažasčia pasikišęs, - prisimindamas šypsosi Rimantas.

Moteris susirado vyresnįjį brolį Alfredą, kuris prieš Nijolę ištremiant buvo pabėgęs į Maskvą, studijavo automobilių institute, ir išnuomotame bute slapčia su draugais išvogdavo maistą iš šeimininkės šuns dubenėlio. Paskui tapo taksistu, vedė rusaitę Žaną. Ji ir dabar aplanko savo vyro kapą. Pastarasis lydėjo sportininkų delegaciją ir buvo netoli Černobylio, kai sprogo atominė elektrinė. Dėl to vėliau susirgo gerklės vėžiu.

Ir ant rankų, ir po pažastimi

"Susipažinome Sibire, Rimantas man patiko, nes buvo aukštas, turėjo gražų balsą, buvo geras šokėjas. Dirbo mechanizatoriumi, turi silpnybę ką nors išardyti ir surinkti. Gražiai nugyvenome 55 metus, užauginome tris dukras. Auksines vestuves šventėme Vydmantų koplyčioje", - šykščiai apie laimės akimirkas kalba moteris.

Vyresnioji dukra, Larisa, kurią pavadino herojinio rusų filmo veikėjos vardu, Rietave mokytojauja, moko vaikus lietuvių, anglų ir prancūzų kalbų. Vidurinioji, Nijolė, gyvena Vydmantuose, o pagrandukė jau septynerius metus gyvena Jungtinėje Karalystėje, dirba viešbučio administratore.

Į pokalbį įsiterpęs ponas Rimantas, paklaustas, ar žavisi žmonos poezija, juokavo: "Pabandyk nemėgti, iš namų išvys." Prisiminė, kaip susitiko su likimo jam skirtąja, patiko ji iš karto, bet jaukinosi ne vieną mėnesį. Pasipiršti gal paakino vienas vaikis, vėliau tapęs Seimo nariu, o anuomet ėmęs rėžti sparną aplink Nijolę: davė šiam į nosį...

"Šamankos miestelio vaikai juokdavosi, kad aš toks išstypęs, o mano žmona - mažytė. Nešiodavausi ją ne tik ant rankų, bet ir po pažasčia pasikišęs", - šypsojosi Rimantas.

Nusipirkęs motorolerį nusivežė nuotaką iki ežero, plaustu persikėlė į apylinkės centrą, kur susituokė. Net žiedų neturėjo. Grįžusius jaunuosius draugai pasveikino brazdindami gitaromis.

Po metų jį paėmė į kariuomenę, tarnavo prie Baikalo. Dirbo gaisrininku, yra užgesinęs ne vieną karinį objektą, kurie, beje, užsidegdavo pakaušusiems karininkams ne vietoje numetus "papirosą". Anuomet "diedovščinos" armijoje dar nebuvo, ir lietuvio niekas neužkabino, nors 1958 m. išėjus valdžios įsakymui didinti kariuomenę, į ją ėmė net kriminalinius nusikaltėlius.

"Šie, būdavo, spjaudavo rusų karininkui į veidą, perplėšę marškinius apnuogindavo krūtinę: "Šauk! Netarnausiu." Tada juos išvežė į dykumas "šakalų šerti", o iš tikrųjų - saugoti bazėse ginkluotės" - pasakojo vyras.

Gyvenimas šokio ritmu

Ponas Rimantas dainuoja bent trisdešimt dainų pagal žmonos eilių žodžius. Kol likimo broliai buvo sveikesni, buvo Kretingos tremtinių draugijos ansamblio narys. Rimantas pripažįsta, jog klausosi styginių muzikos. Grįždavo iš repeticijų su žmona iš kultūros namų pavakare, iki septintos vakaro reikėjo spėti apeiti savo gyvulių ūkį: karves pamelžti, kiaules pašerti. Ir jau per 40 metų tęsiasi tas kultūrinis medaus mėnuo - abu vis tebešoka, groja armonika, dainuoja.

"Dar klausiate, kas verčia? Juk gyventi reikia. O kai šoki, dainuoji tai ir yra tikras gyvenimas! Negi gadinsi akis prie televizijos?" - sako linksmas vyras žibuoklių spalvos akimis.

Anot jo, folkloro ansamblyje anei pykčių, anei pavydo priepuolių nebūna: "Ten nelieka sutuoktinių - visi esame kaip vienas."

Kai lankėmės, Rimkų šeima ruošėsi į gastroles kažkuriame kapelų suvažiavime, kurioms pasibaigus neišvengiamai lauks šokiai.

Į sutuoktinių namus per didžiąsias šventes susirenka didelė giminė. Ne tik skamba užstalės dainos, dalijamasi prisiminimais, džiaugsmais, gajus ritualas aplankyti pašventintą "Laisvės ąžuolą", augantį kieme. Jį pasodino, kai, paskelbus šalies nepriklausomybę, iš Vytauto Landsbergio išgirdo raginimą per televiziją: "Pasodinkime kiekvienas po ąžuolą Lietuvos garbei".