"Jei esi vaikams atviras, jie išsipasakoja kaip sau lygiam"

Gimusi ir augusi Šventojoje moteris sakė, jog negalėtų gyventi be jūros. Tėvų namai buvo prie pat jos, dabar toje vietoje yra restoranas "Paršelių rojus". Vaikystėje su draugais ji plaukiojo, statė pilis, žaidė karą, gaila, jog užaugę dauguma išsiskirstė kas kur.

"Tada Šventojoje buvo tik Smetonos laikų namai. O ten, kur dabar išdygę modernūs pastatai, buvo tuščia, daug erdvės, tad mes, vaikai, bėgdavome krosą, važinėjome rogėmis, čiuožėme slidėmis. Būdavo labai daug žuvų ir grybų, o statybos šiek tiek nuniokojo gamtą. Man ir dabar skauda, kai matau ant žolyno sustojusį automobilį", - sakė Svetlana.

Moteris prisipažino mokykloje jautusi tam tikrą atskirtį, nes jos mama buvo Sibiro ukrainietė. Našlaite tapusią mamą jos dėdė parsivežė į Klaipėdą, o užaugusi ji per 40 metų dirbo Šventosios žuvininkystės ūkyje žuvies rūkytoja, vėliau - vyriausiąja technologe. Anuomet vaikų darželių nebuvo, o motinystės atostogos - vos du mėnesiai, tad mama Svetlaną nešdavosi į darbą. Paskui mergaitę už mokestį sutiko priimti globoti kuršiškos kilmės žvejo šeima, vėliau ji tapo tos šeimos nare, augo su trimis globėjų dukromis. Išmoko latviškai kalbėti, rašyti. Ir šiandien bendrauja su į Liepoją gyventi išvykusiais globėjais.

"Mama man sakydavo, kad žmogus turi tvirtai stovėti ant žemės, būtinai - mokytis, turėti profesiją, ir daug dirbti. Tie dalykai, kaip ir dora, atvirumas bei meilė pasauliui, man yra prioritetiniai. Mama mokė neskriausti mažesniųjų, juos gerbti, ir gal tai buvo vidinis pašaukimas, jog tapau pedagoge", - sakė Svetlana.

Penkiolikmetė, įstojusi į Pedagoginę mokyklą ir ją baigusi, gavo paskyrimą į vieną prestižinių vaikų mokyklų-darželių Klaipėdoje, bet vis alko žinių, tad baigė Šiaulių pedagoginį institutą, Psichologijos-pedagogikos fakultetą, vėliau - vadybos edukologijos magistrantūrą, ruošėsi stoti į aspirantūrą, bet dėl mamos ligos sugrįžo į Šventąją. Šiuo metu ji skaito paskaitas Klaipėdos universitete apie tėvų ir pedagogų sąveikos galimybes ikimokyklinėse įstaigose.

Visi už vieną

Jau 40 metų dirbanti pedagoginį darbą moteris anuomet prisiminė bijojusi atsakomybės imtis vadovauti lopšeliui-darželiui "Sigutė", o kalbinama padirbėti čia bent laikinai prisimindavo mamos posakį: "Laikinai reiškia visada, bet tu įgausi patirties."

Svetlana sako, kad jos pavaldiniai - tie patys, netgi tie, kurie buvo išėję dirbti kitur, vėl sugrįžo. Santykiai moteriškame kolektyve, kur yra tik trys vyrai - sargai ir darbininkas, yra nuoširdūs ir šilti. Direktorė, pastebėjusi, kad kuri auklėtoja vaikšto koridoriuje pirmyn atgal, pakviečia užeiti, ir jos išsikalba, kas nesiseka darbe ar šeimoje. Svetlana norėtų, jog Lietuvoje, kaip yra populiaru kitose Europos šalyse, ikimokyklinėse įstaigose dirbtų ir vyrai pedagogai. Jie esą daro gerą įtaką ugdymui. Kaip tas Švarcenegeris filme "Vaikų darželio policininkas".

ŪKIS. "Idėjomis, kaip tvarkyti darželio teritoriją ir interjerą, dalinamės su vaikų tėvais, klausiame jų nuomonės, rengiame įvairias akcijas", - sakė direktorės pavaduotoja ūkio reikalams Aušra Tamošauskienė.

"Nors mūsų komanda maža, esame kaip kumštis, dirbame tokiu principu, kaip trys muškietininkai: "Vienas už visus, visi - už vieną". Iš tiesų stojame mūru vienas už kitą. Auklėtojos gauna pylos nuo manęs, kai ko nepadaro, bet kalbamės tik akis į akį. Aš žmogaus neterorizuoju per "penkiaminutes" ar posėdžius, tik susakau daug bendrų dalykų. Jeigu žmogus elgiasi neetiškai, tai pasisodinusi kalbuosi. Pagiriu už gerus dalykus, nes manau, kad pirmiausia žmogų reikia motyvuoti, o paskui išsakau kritines pastabas", - sakė direktorė.

Kiekvieną pedagogą yra už ką pagirti. Auklėtoja Alma Valaitienė rašo projektus, Aušra Toliušienė padeda patiems mažiausiems adaptuotis lopšelyje ir duoda patarimų tėvams, Nijolė Grinevičienė buvo tarptautinės prevencinės patyčių programos "Zipio draugai", kuri moko vaikus užuojautos, suteikti pagalbą, globoti bendraamžius, iniciatorė.

Vaikai - šeimos veidrodis

Su vaikais darželio pedagogės bendrauja kaip su suaugusiais, nes jie yra asmenybės, iš kurių, kalbantis jiems suvokiama kalba, gali daug išmokti. Ir žinoma, su nuostaba pajusti mažųjų didelio vidinio pasaulio žavesį. Direktorė sako, kad jai visada skaudėdavo širdį matant pravirkusį, supykdytą vaiką; ji nesivaržė jo atsiprašyti, jeigu ji ar kuris iš kolegų pristigo pakantumo, pakėlė balsą.

Iš buvusių auklėtinių, kurių fotografijų albumus direktorė išsaugojo, išaugo prokurorai, gydytojai, menininkai, ir kai juos susitinka, malonu prisiminti juokingus vaikystės nutikimus.

"Kas darosi namuose, vaikas imituoja darželyje - žaisdamas, kartodamas suaugusiųjų frazes, bendravimo stilių. Sovietmečiu priešmokyklinėje grupėje buvo įvesta privaloma rusų kalba ir buvo tikrinamos žinios, tai kartais vaikai prabildavo: "Menia zovut Pieštukas." Berniukas, žaisdamas "namais", pavaizdavo iš darbo parėjusį tėvą, kuris trenkia kumščiu per stalą ir, nusikeikęs rusiškai, pareikalauja sriubos. Kitas vaikas žaisdamas sakė: "Mano mama tave sutvarkys. Mano tėvelis tave nušaus." Daug kalbėdavomės apie profesijas, ir vienas vaikas pasakė, kad užaugęs bus "tiesiog turtingas vokietis", - šypsojosi pokalbininkė. Ir šiandien būna linksmų situacijų, kai ji dirba su vaikais grupėje. Jeigu su vaikais būni atviras, jie išsipasakoja viską kaip sau lygiam.

ATVIRI. "Esame atvira bendruomenė pasiūlymams, pastaboms. Auklėtojas nėra neklystantis, tačiau klystame visi", - sakė vyresnioji auklėtoja Sigutė Čečkauskienė.

Vaikai domisi enciklopedijomis. Nebėra taip, kaip anksčiau, kai vykdavo dailės, matematikos ar kūno kultūros pamokos: rėmų neliko, ir dabar jie daro, kas jiems patinka. Jeigu nenori piešti, stato miestus iš "Lego" kaladėlių.

Vadinamųjų hiperaktyvių vaikų iš 42 darželio auklėtinių nėra daug. Viena iš jų - direktorės anūkėlė: darželyje būna auksinė, grįžusi namo lipa sienomis. Tačiau senelių privilegija yra juos lepinti. Anūkė Ana Marija gimė per anksti, bet iš coliukės išaugo į tvirtą, atletišką mergaitę.

Tikrovė ir mitai

Direktorė pasidžiaugė, jog daugelis darželio auklėtinių tėvų yra linkę palaikyti įstaigos tradicijas, ugdymą per dainą, muziką, teatrą, energingai bendradarbiauja, darželio kieme drauge sodina gėles, kambarėlių suolus ištapo drugeliais. Metraštyje it jaučio odoje užrašyta daugybė turiningų įvykių.

Tačiau sunku nutylėti nuoskaudas dėl nesusikalbėjimo su kai kuriais tėvais, kurie vaikų ugdyme įžvelgia spragų, nors Svetlana mano, kad šeima ir darželis yra neatsiejamos ugdymo grandys. Atestacijos metu viena ekspertė pasakė direktorei: "Ar jūs norite patirti insultą? Juk dirbate kaip du arkliai."

Vyresniosios auklėtojos Sigutės Čečkauskienės paklausėme, ar jai patinka, neįgrysta jos darbas.

"Kaip darbas galėtų nepatikti, kai jam atidaviau 20 gražiausių gyvenimo metų, o vaikai yra smalsūs, vikrūs, išmintingi? Tėveliai - reiklūs. Kartais turi nežemiškų pageidavimų, nenori gilintis į daug dalykų, į ugdymo procesą, jiems trūksta pedagoginių ir psichologinių žinių. Mes, pedagogai, klystame, nesame tobuli, bet gera vaikų savijauta ir erudicija mums svarbiausi", - sakė Sigutė.

Žuvėdra audros šėlsme

Svetlana namų buičiai beveik neturi laiko: jeigu reikia stovėti prie puodų ir ateina kūrybinė mintis, ji nervinasi taip, kad net dūsta. Rašymą ji vadina ne pomėgiu, bet poreikiu. Jau išleidusi dvi poezijos ir miniatiūrų knygas - "Prabudimas" ir "Labirintų šešėliuose", spaudai yra parengusi ir satyrų knygą bei poezijos knygą vaikams, o jos rašoma proza galbūt virs monografija arba romanu.

"Buvusio žurnalo "Jaunimo gretos" redaktorius Bukantas, kai būdama septintokė nusiunčiau jam savo pirmąjį eilėraštį, atrašė, jog turiu įgimtą poetinę nuovoką. Buvo naivių, per daug atvirų eilėraščių. Paskui gyvenime man teko patirti daug išdavysčių, nuoskaudų, patyčių, ir visa tai įkvėpė išsilieti ant popieriaus. Į kūrybą žiūriu per Dievo ieškojimą, daug rašau apie meilę, apie žuvėdras audrai šėlstant", - sakė moteris.

Kūryba sušildo. Todėl Svetlana mėgsta japono Jasiro Jukio pasakymą: "Niekad taip šiltai nemąstai apie draugus kaip tada, kai žvelgi į sniegą, mėnulį arba gėles".