Išgyventi įmanoma tik surėmus pečius

Pagalbos ranką Lietuvoje šiandien tiesia net tie žmonės, kurie ir patys be jos neišgyventų. Su cukriniu diabetu nuo vaikystės kovojanti plungiškė 15-metė Ieva Krivickaitė suteikė viltį išgyti onkologine liga sergančiai 2 metų Augustei. Jauna žemaitė įsuko labdaros akciją, kurios metu mažosios Augustės gydymui žmonės iš Lietuvos ir įvairių pasaulio kraštų paaukojo net 300 tūkst. litų. Ir sukūrusi šį stebuklą Ieva nesustojo - mergina šiandien tiesia naujus gerumo tiltus.

Ieva: „Gerumas visada grįžta gerumu“

Ieva yra įsitikinusi, kad gerumas visuomet grįžta gerumu. Todėl jos pilna visur, kur reikia rūpesčio, atjautos ir paramos negandų prislėgtiems žmonėms. Šiuo metu mergina savanoriauja ne pelno siekiančioje organizacijoje „Padėk užaugti“, rūpinasi parama kitiems ligų kamuojamiems vaikams, šeimoms, auginančioms raidos sutrikimų turinčius vaikus, žmonėms, neišgalintiems išleisti savo atžalų į mokslus.

„Kai man prieš porą metų reikėjo pagalbos, jos sulaukiau iš visiškai nepažįstamų žmonių - tuomečių Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pirmakursių, - prisimena Ieva. - Dabar - mano eilė padėti tiems, kam to labiausiai reikia. Į priekį šiuo keliu mane veda suvokimas, kad pagalbos reikalingiems žmonėms bent truputį palengvinau gyvenimą“.

Neatsiejama Ievos gyvenimo dalimi tapusi organizacija „Padėk užaugti“ kartu su labdaros ir paramos fondu „Lumenus“ rugpjūčio mėnesį Vilniuje atidarė neįgalių vaikų raidos ir socialinės reabilitacijos centrą „Avevitus“. Ieva apgailestauja, kad šis pelno nesiekiantis daugiafunkcinis raidos ir terapijų centras, besirūpinantis efektyviu papildomu neįgaliųjų vaikų ugdymu ir jų laisvalaikiu, dėl lėšų stokos vis dar nėra iki galo pritaikytas pagal individualius kiekvieno vaikučio poreikius.

„Su drauge Eligija renkame lėšas šiam neįgaliųjų centrui ir esame laimingos, galėdamos prisidėti prie naujų priemonių nupirkimo mažiesiems jo lankytojams ir kitos veiklos, reikalingos neįgaliems vaikams, - sako Ieva. - Pastarąsias dvi savaites, pablogėjus sveikatai, gydžiausi Kauno klinikose. Ten vėl sutikau savo mažąją draugę Augustę, kasdien ją lankiau. Susipažinau ir su kitais vaikais. Kai matydavau, kad jiems smagu su manimi, geriau jausdavausi ir pati. Rūpindamasi silpnesniais jaučiu, kad Dievas tyliai tyliai, po truputį gydo ir mane pačią. Padėdama kitiems sutikau tiek daug gerų, nuostabių žmonių, kad nerandu žodžių savo jausmams apibūdinti“.

Vaikams reikia mokyklinių prekių ir batų

Šią vasarą, besirūpindama parama vargingai gyvenančioms Plungės rajono šeimoms, Ieva susipažino su analogiška veikla užsiimančia plungiške. Ši pažintis ir išgirstos istorijos apie pagalbos laukiančius žmones Ievą paskatino organizuoti pagalbos akciją daugiavaikėms šeimoms, neišgalinčioms išleisti vaikus į mokslus.

„Kokių tik nebūna situacijų: jauna motina, auginanti aštuonis vaikus, laukiasi devinto, pati neturi kuo apsirengti, vaikai net atšalus orams vaikšto basi, trūksta maisto, - Ieva negalėjo likti abejinga vaizdui, kurį galima išvysti dažnoje šalies gyvenvietėje. - Su drauge Eligija pradėjome rūpintis pagalba tokioms šeimoms, pačios pirkome drabužius iš dėvėtų drabužių parduotuvių, kreipėmės į pažįstamus, draugus ir visai nepažįstamus žmones, prašydamos prisidėti prie šios akcijos. Informacija plito ir socialiniame tinkle: mūsų draugai apie pagalbos akciją pranešdavo savo draugams, pastarieji informuodavo savuosius... Į pagalbos prašymą atsiliepė labai daug geraširdžių: kai kurie jų dovanojo net po kelis maišus drabužių, o viena moteris drabužių atsiuntė net iš Vokietijos!“

Pasak Ievos, šiuo metu daugiavaikėms Plungės rajono šeimoms labiausiai reikalingos mokyklinės prekės ir batai. Merginai žinomi atvejai, kai vaikai į mokyklą net žiemą eina avėdami vasarinius batus. Tačiau ir mokyklinių prekių, ir vaikiškų batų jaunoji žemaitė kol kas surinko nedaug.

„Šiuo metu turiu dėžę žaislų, daug maišų moteriškų drabužių, keletą maišų vyriškų ir kelias dėžes vaikiškų drabužių, - vardija Ieva. - O batų kol kas turiu tik ikimokyklinio amžiaus vaikams“.

Penktadalis - žemiau skurdo rizikos ribos

Lietuvos statistikos departamento Gyvenimo lygio ir užimtumo statistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Irina Kompanijec „Respublikai“ teigė, kad užpernai žemiau skurdo rizikos ribos gyveno 20 proc. šalies gyventojų (apie 660 tūkst. žmonių). Skurdo rizikos riba 2011-aisiais Lietuvoje buvo 691 litas per mėnesį vienam asmeniui ir 1452 litai šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų. Kokia buvo skurdo rizikos riba praėjusiais metais ir kiek žmonių pernai gyveno žemiau jos, paaiškės jau ateinančią savaitę.

Lietuvos žemės ūkio ministerijos duomenimis, per 2012-ųjų pirmą pusmetį maisto paketais paremtas 412 951 žmogus, analogišku šių metų laikotarpiu - 368 872 žmonės. 2010-aisiais parama maisto produktais buvo skirta 538 491 žmogui, 2011-aisiais - 505 544 žmonėms, o praėjusiais metais - 444 743 žmonėms. Pernai maisto produktų tiekimo iš intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems asmenims programai įgyvendinti Lietuvoje Europos Komisija skyrė 25,9 mln. litų, tai yra 0,8 mln. litų mažiau, nei buvo skirta 2011-ųjų programai įgyvendinti.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėjo pavaduotoja Lina Burbaitė „Respubliką“ informavo, kad per vieną šių metų pirmo pusmečio mėnesį socialinę pašalpą gavo vidutiniškai 215,6 tūkst. asmenų, analogišku laikotarpiu pernai - 231,4 tūkst. asmenų. Didžiausias socialinės pašalpos gavėjų procentas nuo savivaldybės gyventojų šių metų pirmą pusmetį buvo Kelmės rajone (15,1 proc.), Lazdijų rajone (14,8 proc.), Kalvarijos savivaldybėje (14,7 proc.), Zarasų rajone (14,1 proc.) ir Anykščių rajone (13,7 proc.). Socialinė pašalpa šių metų pirmą pusmetį buvo mokama 7,3 proc. Lietuvos gyventojų. Praėjusių metų pirmą pusmetį nemokamą maitinimą mokyklose vidutiniškai per mėnesį gavo 138,6 tūkst. mokinių iš mažas pajamas gaunančių šeimų. Šiemet pirmą pusmetį, palyginti su analogišku praėjusių metų laikotarpiu, nemokamą maitinimą gavusių mokinių skaičius per mėnesį sumažėjo nuo 138,6 tūkst. iki 120 tūkst.

Robertas Grigas, Kunigas:

Iki šiol visos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės, nors viešai deklaruodavo paramą vaikus gimdančioms ir auginančioms šeimoms, realių žingsnių tokių šeimų gyvenimui palengvinti atlikdavo per mažai. Norint išsaugoti lietuvių tautą ir užtikrinti jos atsinaujinimą, reikėtų skirti daug daugiau dėmesio ir socialiniam teisingumui, ir šeimai, kaip tautos pamatui. Valstybė privalo parodyti, kad jai yra svarbūs žmonės, kurie sąmoningai atsisako gyvenimo vien savo malonumui, o savo laiką ir energiją skiria vaikams auginti. Pažįstu daug jaunų šeimų, matau jų sunkumus ir tai, kad jos stokoja ne tik materialinio, bet ir moralinio valstybės rūpesčio. Negalėčiau sakyti, kad skurdo Lietuvoje radikaliai daugėtų. Pastebiu kitą tendenciją: vienas skurdo ar kritinių situacijų rūšis pakeičia kitos. Dažnai visų jų bendras vardiklis - tam tikras nusivylimas gyvenimu. Tikiu, kad daug kas pasikeistų į gera, jei kaimeliuose ir miesteliuose žmonės dažniau burtųsi į bendruomenes, kurios nelauktų valdžios malonių, situaciją taisyti imtųsi pačios, prireikus eitų į gatves ir spaustų tą valdžią, kuri nepadeda, o neprotingais įstatymais kliudo pozityviems pokyčiams. Kaip Jėzus Kristus sakė vienoje Evangelijoje, taip dažnai yra ir Lietuvoje - rūpinamasi daugeliu dalykų, nors reikėtų rūpintis tik vienu. Lietuva šiandien padeda Zambijai, sodina ten ananasus, abrikosus ir pušeles, didžiulės sumos pinigų išleidžiamos Afganistanui atkurti, o savu kiemu pasirūpinti pamirštama. Žinoma, krikščionys pagal galimybes privalo padėti ir kitiems, bet kai mūsų pačių namuose yra tiek skurdo ir tų pačių vaikų, kurie negali įsigyti būtiniausių mokyklinių prekių, ko gero, pirmoji valstybės pareiga būtų susitvarkyti savo namuose. Juk jei tavo sena motina, tėvas ar vaikai yra neaprūpinti elementariausiais dalykais, o tu užsiimi labdara kaimynams, tai jau nonsensas.