Ilgas kelias į Plikius

"Mūsų gyvenimas buvo be galo įdomus, nuolat jautėmės kaip varlės keliauninkės; dabarties žmonės tokio nebeturės", - sakė 95 metų Elena Ūsienė. Ji savo akimis Klaipėdoje matė Adolfą Hitlerį, pokariu persekiota kaip buožės duktė ir Lietuvos karininko sužadėtinė, kėlėsi iš vieno miestelio į kitą, kol po daugybės išbandymų pagaliau rado saugų gyvenimą Plikiuose. Moteris dirbo vokiečių ir lietuvių kalbų mokytoja, o jos vyras Antanas mokė vaikus astronomijos, biologijos, anatomijos, kūno kultūros ir netgi vairuoti traktorių.

"Nuo vaikystės norėjau būti mokytoja. Tėvelis, kunigaikščio Oginskio raštininkas, buvo išsimokslinęs žmogus, ir, prieš numirdamas, kai jam tebuvo 33-eji, paprašė mamos mus, devynis vaikus, išleisti į mokslus. Vėliau ji vėl ištekėjo, patėvis buvo paprastas žmogus, bet dar ir smuikininkas, ir tėvelio valiai neprieštaravo.

Artėjant Spalio revoliucijai Rusijoje, pasitraukdamas į Vakarus kunigaikštis Oginskis buvo palikęs tėveliui žemės. Rietave gyvenome neblogai, bet nepatogioje vietoje, prie pat plento, ir kiek buvo karų, tiek degė mūsų namai", - pasakojo ponia Elena.

Progimnaziją ji baigė Švėkšnoje, nes arčiau nebuvo. Iš Rietavo kas vežimu nuveždavo, bet šeštadieniais reikėjo 36 kilometrus pėsčiomis sugrįžti į namus.

"Saulės" progimnazijoje mokė lotynų kalbos, astronomijos, logikos, psichologijos, aukštesniosios matematikos. Daugelis mokinių priklausė ateitininkų, skautų, jaunųjų šaulių organizacijoms. Su savo mokytojais vykdavo į ekskursijas, kūreno laužus, kiekvieną šeštadienį būdavo vakarėliai, ir kartais mokytojas pakviesdavo šokiui. Tačiau miestelyje jį sutikęs turėdavai nukelti kepurę.

"Aš manau, kad mes buvome labiau išdykę, nei vėliau - mūsų mokiniai. Berniukai per langą pabėgdavo iš pamokos. Mano klasėje mokėsi grafo Pliaterio globotinis, rusų kunigaikščių sūnus Aleksandras Aleksandravičius; jis daugiausia cirkus ir krėtė. Jis buvo geras fizikas; ateinant mokytojui, kurio nemėgo, įjungdavo elektros srovę, ir tarp durų tą purtydavo", - juokėsi Elena.

"Lauk lietuviškas kiaules"

Baigusi progimnaziją Elena 1937 metais atvyko mokytis į Klaipėdos pedagoginį institutą. Čia kalbas dėstė daug specialistų iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos.

"Pirmame aukšte buvo vokiečių pedagoginė mokykla, trečiajame - mūsų institutas. Prieš germanizmą kovojo ir Prekybos instituto (dabartinė Vytauto Didžiojo gimnazija) studentai. Būdavo, kartais vokietukai mus užblokuoja, neleidžia išeiti, vyksta grumtynės, tai tekdavo susiremti ir su policija. Ši išvaikydavo jaunimą su "bananais", kad nebūtų rimtai sužeistų", - prisiminė Elena.

Vokiečiai kareiviai žiemos vakarą, išsirengę iki marškinėlių, trumpomis uniformos kelnėmis su baltomis kojinėmis ligi kelių, nešini fakelais ir plakatais, įžeidžiančiais lietuvius, triukšmingai žygiuodavo gatvėmis.

"Negalėjai iškišti nosies į gatvę. Prie mūsų instituto iškabino vėliavą su svastika ir užrašu: "Litauischen schweine, raus!" ("Lietuviškos kiaulės - lauk!". Mūsų vyrai jį nuplėšė, o senutė valytoja paskundė juos policijai, juos areštavo, ir išlaisvino tik tada, kai atėjo Hitleris ir atsižvelgė į malonės prašymą", - prisiminė moteris.

1939 m. kovo 23 dieną į Klaipėdą tiesiai iš uosto atvažiavo Adolfas Hitleris - atvirame automobilyje jis stovėjo stačias, o gatvėse nuo pat uosto iki Dramos teatro styrojo "špaleriai" (garbės sargyba) su gėlių vainikais. Jis kalbėjo iš teatro balkono.

"Senučiukės su lazdomis ir atriedėjusios rateliuose, šaukė "Heil Hitler!". Mums irgi buvo smalsu, atėjome su savo studentiškomis kepurėmis, ir paaugliai vokietukai apmėtė akmenimis. - pasakojo Elena.

JAUNYSTĖS FOTOGFAFIJA. Elena ir Antanas Ūsai įsiamžino savo vestuvių dieną.

---

O kai hitlerininkai užėmė Klaipėdą, pirmiausiai buvo liepta iš miesto išsikraustyti Lietuvos kariuomenei, o netrukus - ir mūsų institutui. Išeidami iš studentų bendrabučio, buvusio Giruliuose, vaikinai išdaužė didžiulės salės veidrodžius, kurioje šeštadieniais vykdavo šokiai, o sekmadieniais - pamaldos. Į tą bendrabutį atsikėlė vokiečiai, mus evakavo į Panevėžį, vėliau - į Vilnių. Kurį laiką Klaipėdoje dar buvo palikta lietuviška pasienio policija", - sakė moteris.

Ilgas kelias į Plikius

Kol ponia Elena virė kavą, besidomintis Klaipėdos krašto istorija ponas Antanas nuklydo net keletu amžių atgal - priminė, jog po 1708-1711 metų maro epidemijos pajūryje liko mažai gyventojų. Tada prūsų valdžia kvietėsi juos iš Vokietijos, Austrijos, atvykėliai atsivežė savas religijas, melsdavosi ne bažnyčiose, kaip katalikai, o namuose, buvo vadinami surinkimininkais. Šių likę ir dabar. Aplink Plikius išsidėsčiusiuose 4 kaimuose gyveno po keletą prūsų ainių ar žemaičių, o kiti buvo vokiečiai.

"Užėjęs į namus, iš karto skirdavai pagal papročius ir buitį, tvarką, kur įsikūrę žemaičiai, kur - vokiečiai. Po II pasaulinio karo Plikių apylinkėse gyvenusiems vokiečiams buvo liepta per 3 val. išvykti į Vokietiją. Šeimos skubiai užkasė savo kiemuose auksą, vertingus daiktus. Iki šiol mane stebina išeivių aklas prisirišimas prie šios žemės, patriotizmas, o kad jis gajus ir šiandien, jauti kalbėdamasis su sugrįžtančiais čia paviešėti dabar", - sakė Antanas.

Ilgas buvo ponios Elenos kelias į Plikius. Jos tėvai pasislėpė pas vyriausiąją dukrą, taip išvengė tremties į Sibirą. Jauniausioji sesuo dar beveik vaikas nešė maistą miško partizanams, ir kaip liaudies gynėja gavo 25 metus kalėjimo Kazachstane.

Elenos istorija buvo dar keistesnė. Ji draugavo su nepriklausomos Lietuvos karininku, kuris užėjus sovietams buvo sušaudytas, tad jaunai merginai teko 3 mėnesius pasėdėti kalėjime. Ją kaltino susirašinėjus su sužadėtiniu, kai šis viešėjo Prancūzijoje, ir agitavusią prieš tarybų valdžią. Pastatę prie sienos, liepdavo prisipažinti nebūtus dalykus, ir šaudė virš galvos. O ir neradus įkalčių, dokumentuose liko "juodas" įrašas. Tad teko būti gujamai, kai vėliau dirbo Betygalos, Raseinių, Plungės, Telšių mokyklose. Atvykusi į Plikius ji susidraugavo su vietos komjaunuoliais ir buvo palikta ramybėje.

Antanas į Plikius atvyko iš Dzūkijos. Kai į Sibirą išvežė jo tėvus ir brolius, jaunuolis, baigęs Veterinarijos akademiją ir Kauno mokytojų seminariją, nerado darbo net su kastuvu. Badavo, glaudėsi pas gimines. Vėliau keletą metų dirbo gimtojo kaimo mokykloje, bet apylinkėse siautėjo banditizmas, vyravo neramumai. Nuvyko į Vilnių pas tuometę vyriausiąją kadrų skyriaus viršininkę mokytojų reikalams, užkietėjusią komunistę. Ši, turėjusi mėgiamą mokytoją, taip pat pavarde Ūsas, pasirašė Antanui nukreipimą dirbti į Plikius. Kai čia atvyko su švariais popieriais, vyrui siūlė dirbti kolūkio pirmininku, bet jis atsisakė. Kurį laiką dirbo kultūros namų direktoriumi.

---

Du liūtai viename urve

Elena ir Antanas, užauginę dukras, kurių viena dirba vaikų darželio auklėtoja, kita - medicinos seserimi, užaugino priklydusią mergaitę, "vilko vaiką" (taip buvo vadinami pabėgėliai iš Karaliaučiaus krašto, likę našlaičiais, kai didžiąją dalį tenykščių gyventojų kaip tariamus fašistų šnipus žiauriai išžudė Raudonosios armijos kariai). Jai paruošė kraitį, iškėlė vestuves, padėjo auginti jos dvi mergaites.

"Kaip mudu sutariame? Abu esame gimę po Liūto ženklu, tai įsivaizduokite du tokius viename urve. Bet pasibaram, pasibučiuojam - ir vėl gerai", - juokavo abudu pokalbininkai, kuriuos suartino darbo rūpesčiai ir mokėjimas pasijuokti iš primestų prievolių. Mokytojams tada teko skaityti paskaitas visuomenei įvairiomis temomis: apie atominę elektrinę, liaudies ūkio pasiekimus, pažangiausią pasaulyje ekonomiką, tarybinio piliečio moralę, nors svarbiausia buvo garbinti valdžios stabus. Elenai net buvo suteiktas Garbės kolūkiečio vardas. Šeimai buvo skirta 3 hektarai žemės, dar jie augino keletą gyvulėlių.

"Mūsų mokiniai buvo angelai, palyginti su dabartiniais. Įėjęs į klasę, galėdavai pasakyti: "Vaikai, paklausykim, kaip musė skrenda". Dabar keičiasi pažiūros, yra daug skylių švietimo sistemoje, auklėjime. Vaikų sielas išbjaurina, sutepa televizija", - sakė Ūsai.

Iš to, kaip vienas į kitą žiūri ir vienas kitą globoja matyti, jog nesigaili drauge nugyvenę per 60 metų.

ISTORIJOS SERGĖTOJAS. Ir šiandien Antanas Ūsas laukiamas žinomos dailininkės, Mažosios Lietuvos tradicijų puoselėtojos, savo buvusios mokinės Ievos Labutytės vardu pavadintoje mokykloje. Prižiūri ten įkurtą kraštotyros muziejų. Eimanto CHACHLOVO nuotr.