Į piliakalnį įžengė archeologai

Tai, kad mokslininkai savo tyrimų objektu pasirinko būtent piliakalnį, yra retas atvejis Lietuvoje, juolab kad klaipėdiečiai tai daro be jokio atlygio. „Šiemet Lietuvoje minimi Piliakalnių metai, todėl nusprendėme prisidėti ir mes. Kukuliškių piliakalnis yra labai mįslingas, apie jį neužsimenama jokiuose senoviniuose metraščiuose. Šio pilies kalno žemėlapiuose nefiksavo ir vokiečių kartografai. Tad mums labai įdomu pirmiems prisiliesti prie kuršių archajiško paveldo tyrimų. Iki rudens vykdysime archeologinio komplekso žvalgomuosius tyrimus“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktorantai Miglė Urbonaitė-Ubė ir jos vyras Edvinas Ubis.

Minėtame kuršių piliakalnyje žemės paviršiuje pernai buvo rastas itin retas vikingų laikų gintarinis amuletas bei geležies amžiaus keramikos šukių.

Pradžia nenuvylė

Mokslininkų teigimu, buvusiose kuršių žemėse Lietuvos teritorijoje žinoma apie 90 piliakalnių. Pernai šis sąrašas papildytas dar trimis: Kukuliškių ir Kalno Grikštų I bei Kalno Grikštų II (Kretingos rajone, šalia Raguviškių). Juos aptiko vilnietis biologas Darius Stončius. Minėtiems paveldo objektams šiemet suteikta valstybės apsauga.

Piliakalnių atradėjas „Lietuvos žinioms“ pasakojo, kad antrą po Birutės kalno pačiame pajūryje stūksantį Kukuliškių piliakalnį jis rado kone atsitiktinai. Pernai rugpjūtį biologas su šeima atostogavo Giruliuose. Smalsumo vedamas ėjo pasivaikščioti mišku link Olando Kepurės. „Visada stebėjausi, kodėl pajūryje žinomas tik vienas Palangos piliakalnis. Nutariau paėjėti Pajūrio regioninio parko Litorinos taku, jūros terasa, apaugusia senais medžiais. Pradžioje sudomino seni uosiai, kerpės ant jų, nes esu miškininkas. Tada vienoje vietoje atkreipiau dėmesį, jog aukštumoje, tarp šaltiniuotų raguvų, stūkso kalva. Žemė joje buvo tamsesnė nei kitur. Apžiūrėjęs iš visų pusių, radau ir gynybinio pylimo likučius bei geležies amžiaus keramikos, apdegusių akmenų. Taip aptikau piliakalnį“, – teigė D. Stončius.

Dabar, gavę visus reikiamus leidimus, šį Kukuliškių piliakalnį kartu su pagalbininkais ėmė žvalgyti sutuoktiniai archeologai Ubiai. Pirmieji tyrimų rezultatai mokslininkus nuteikė optimistiškai. „Piliakalnis yra visai netoli jūros, todėl manėme, kad jo aikštelė bus gerokai nupustyta stiprių vėjų. Klydome. Pietinėje piliakalnio dalyje, ties buvusiais gynybiniais grioviais ir pylimais, aptikome apie 60 cm storio vertingą kultūrinį sluoksnį“, – pasakojo E. Ubis.

Mokslininkai artimiausias savaites toliau tyrinės piliakalnio aikštelę ir ieškos kuršių gyvenviečių pėdsakų. Kultūros objekto žvalgymui naudojama mažiausią žalą daranti metodika. „Vyksta vadinamasis zondavimas. Išilgai aikštelės ir per jos plotį kas du metrus įkalamas strypas su kamera žemės mėginiui apačioje, ir taip pamatome metro storio žemės sluoksnį. Zondavimo metodas mums leis nustatyti, kur kas yra. Paskui jau galėsime atlikti ir žvalgomuosius kasinėjimus“, – apie archeologų darbo subtilybes kalbėjo tyrėjas.

Anot jo, tikimasi rasti bent jau keramikos šukių, kurios leistų nustatyti apytikrį pilies gyvavimo amžių. „Iki X amžiaus būdavo lipdyta keramika, o jeigu pilis stovėjo ir X-XIII amžiais – ji bus ir apžiesta. Piliakalniuose paprastai nebūna daug radinių, bet jie yra vertingas informacijos šaltinis. Dar labiau pasisektų, jei rastume kuršių gyvenviečių pėdsakų“, – teigė E. Ubis.

Kukuliškių piliakalnis yra labai mįslingas, apie jį neužsimenama jokiuose senoviniuose metraščiuose, šio pilies kalno žemėlapiuose nefiksavo ir vokiečių kartografai.

Išskirtiniai tyrimai

Buvęs Lietuvos archeologų draugijos pirmininkas Zenonas Baubonis „Lietuvos žinioms“ atskleidė, kad piliakalnių tyrimai pastarąjį dešimtmetį mūsų šalyje tapo tikra retenybe. „Prieš gerą dešimtmetį buvo valstybės finansuojama avarinės būklės likvidavimo piliakalniuose programa. Tuomet kartu su šlaitų tvirtinimu, kitais darbais mokslininkai atlikdavo ir žvalgomuosius tyrimus. Tačiau jau seniai ta programa nebevykdoma, o kartu baigėsi ir piliakalnių tyrimai. Kita vertus, Lietuvoje yra palyginti mažai piliakalnių tyrėjų“, – pasakojo jis.

Vikingų laikų gintaro kabutis, rastas Kukuliškių piliakalnio aikštelės žemės paviršiuje.

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas teigė, kad Vakarų Lietuvos piliakalniai tyrinėti praeitame amžiuje. „Labai seniai tai vyko. Bus tikrai įdomu sužinoti žvalgomųjų tyrimų rezultatus. To piliakalnio atradimas buvo labai reikšmingas, savotiška sensacija, nes tai – tik antras žinomas pajūryje įrengtas kuršių piliakalnis. Unikalu, kad jokios informacijos apie jį nei viduramžių metraščiuose, nei istorikų darbuose neturėjome. Vien tai, kad piliakalnio aikštelėje rastas solidus kultūrinis sluoksnis, įrodo, jog būta ne pilalės, slėptuvės, o citadelės, kurioje gyventa“, – „Lietuvos žinioms“ sakė jis.