Į Klaipėdą - iš viduramžių

Trys į Klaipėdą užklydę vokiečiai - Simonas, Stefanas ir Arne - priklauso organizacijai "Kelionės žmonės", kuri vienija apie 600 narių. Šiai organizacijai priklausantys asmenys privalo mokėti kokį nors tradicinį viduramžių amatą, keliauti po pasaulį, daryti gerus darbus žmonėms ir šitaip išsimaitinti bei užsitikrinti laikiną prieglobstį.

Pagrindinė taisyklė - 3 metus ir 1 dieną nepriartėti prie savo namų arčiau nei per 50 kilometrų ir nuolat vilkėti viduramžių amatininko kostiumą.

"Ko gero, tai ir yra sunkiausia, nes pasiilgstame savo tėvų, savo aplinkos. Pagaliau norisi paklausyti savo mėgstamos muzikos. Keletą metų būti keliautoju be nuolatinės vietos - nelengvas išbandymas. Blogiausia, kai apninka abejonės dėl savo pasirinkto kelio. Įsivaizduokit, - šalta, lyja, o tu dar nesuradai, kur apsistosi... Bet ateina kita diena ir viskas susidėlioja į vietas", - pasakojo jau treti metai šitaip keliaujantis 28-erių metų stalius Arne.

Jam antrino 33-ejų Simonas ir pripažino, kad sunkiausia būna palikti įvairiuose miestuose sutiktus naujus draugus, ypač jei tai - gražios merginos.

Ieško savęs

Vyrukai sakė jau aplankę per dešimt įvairių šalių, daugiausia - Europoje.

"Viename mieste negalima užsibūti ilgiau nei tris mėnesius, po to jau būtina nešdintis 50 kilometrų toliau, kad mus suptų visiškai nauji žmonės. Iš Klaipėdos keliausime į Latviją, paskui - į Estiją. Klaipėdoje mums labai patiko, čia labai draugiški žmonės. Išmokome šiek tiek lietuviškų žodžių. Nors jūsų kalba ir nėra lengva, bet šiek tiek lengvesnė nei rusų. Kelionės metu pavyko sutikti tiek daug malonių žmonių. O nesusipratimų, kai į mus žiūrima priešiškai, buvo vos keletas", - kalbėjo "Vakarų ekspreso" redakcijoje apsilankę vokiečiai.

Pasak jų, šitaip keliauti gali tik šeimų nesukūrę jaunuoliai. Vyriškiai prisiminė atvejį, kai vienas amatininkas turėjo nutraukti kelionę, kai sužinojo, kad jo mergina laukiasi.

PATVIRTINO. Vakar keliaujantys vokiečių amatininkai apsilankė ir pas Klaipėdos merą Rimantą Taraškevičių, idant jis savo antspaudu patvirtintų apie jų viešnagę uostamiestyje.

---

"Jei turi šeimą, tu ir privalai būti su ja. Tuomet jau ne laikas keliauti ir ieškoti savęs. O ši kelionė - tarsi kelionė į save. Dirbdamas darbą ir keliaudamas gali save geriausiai pažinti. Kiekvieno savęs pažinimas tęsiasi skirtingą laiko tarpą, todėl terminas 3 metai ir 1 diena - labai simbolinis, nes ta viena diena gali tęstis dar kelerius metus", - kalbėjo jau ketvirtus metus po pasaulį keliaujantis Simonas.

Jis pasakojo, kad viduramžiais amatininkai taip pat daug keliaudavo - šitaip siekdami įgyti kuo daugiau patirties. Be to, žmogus, bendraudamas su įvairių šalių gyventojais, tobulėja.

Visi trys vyrukai iki tol, kol pradėjo savo kelionę, turėjo individualius verslus. Visi žinojo apie tokią organizaciją. Postūmį apsispręsti prisijungti prie jos davė susitikimas su jau keliaujančiais amatininkais, mat vienerius metus pakeliavęs jau gali pasiimti su savimi mokinį.

Turtingiems nepavydi

31-erių Stefanas pasakojo vieną dieną supratęs, jog visas jo gyvenimas yra tik amžinas lėkimas, skubėjimas - tam, kad užsidirbtų pinigų, o tikrosios vertybės liko nustumtos į antrą planą. Kadangi jis turėjo mylimą merginą, jam pasirodė, kad ši kelionė padės iki galo apsispręsti, ar tai tikrai ta moteris, su kuria nori susieti visą savo gyvenimą.

Beje, jo mergina taip pat išvažiavo į Prancūziją, kur pradėjo mokytis melžti karves ir spausti sūrius.

"Dabar aš labai pasiilgau savo merginos", - pripažino Stefanas, tarsi patvirtindamas, kad kelionė sudėliojo viską į savo vietas. Tiesa, jo kelionė tęsiasi dar tik antrus metus.

Be kita ko, Stefanas užsiminė su gailesčiu žiūrintis į prabangiuose automobiliuose sėdinčius kostiumuotus verslininkus, nes jis žinantis to žmogaus būseną ir dėl to jam nė kiek nepavydi.

Nors šios kelionės tikslas - pragyventi iš natūrinių mainų ir grįžti po trejų metų su tais pačiais 5 eurais, su kuriais ir iškeliavo, vis dėlto vyrukai pripažino, kad pinigų skonio jie dar nepamiršo.

"Mes galime šiek tiek užsidirbti pinigų, kad galėtume nusipirkti maisto, bet tikrai ne tiek, kad galėtume valgyti restoranuose arba užsisakyti nakvynę viešbutyje", - pasakojo Stefanas.

Mobiliaisiais telefonais jie nesinaudoja. Daugiausia stengiasi keliauti pėsčiomis, tačiau kartais tenka pasinaudoti ir viešuoju transportu. Pavyzdžiui, iš Kaliningrado į Nidą jie važiavo autobusu, o iš Nidos į Klaipėdą jau keliavo pėsčiomis.

PASALDINO GYVENIMĄ. Įspūdingai atrodančių vokiečių žavesiui neatsispyrė ir Karoso g. 9 įsikūrusios parduotuvės "AJ šokoladas Klaipėdoje" pardavėja, pavaišinusi juos karštu šokoladu.

---

Palaikė benamiais

"Praėjusį penktadienį į mūsų viešbutį užėjo keistai apsirengęs vyriškis ir angliškai paprašė maisto. Iš pradžių mane šokiravo jo išorė, bet kadangi aš esu smalsi ir galiu bendrauti ir su asocialiais asmenimis - būtent šitoks buvo pirmas įspūdis, - pakviečiau užeiti ir pasiūliau karšto maisto. Tuomet viską išsiaiškinome ir pas mane užsukęs Simonas pasikvietė dar du draugus. Taip jie kelioms dienoms apsistojo pas mus", - pasakojo Smiltynėje esančio viešbučio "Palva" vadovė Snieguolė Kerpienė.

Kadangi vyrukai už maistą ir nakvynę norėjo atsidėkoti, S. Kerpienė pasiūlė jiems kiek neįprastą darbą - dalinti praeiviams reklaminius lankstukus apie laivą "Venus". Tačiau po pirmos darbo dienos vokiečių amatininkai pripažino, kad toks darbas ne jiems ir, apžiūrėję viešbutį, pasisiūlė atlikti tokius darbus, kuriuos jie išmano geriausiai.

"Vienas jų užlipo ant stogo ir išvalė visus lietvamzdžius. Kitas sutvarkė visus medinius suolelius. Paskui jie dar išvalė garažą - suskirstė daiktus į kelias krūvas - vienų paragino atsisakyti, kitus gražiai surūšiavo ir sudėliojo į vietas. Jie dirbo taip nuoširdžiai ir organizuotai, kad negalėjau nesižavėti. Be to, jie visą laiką vilki savo įspūdingus kostiumus, tik užsiriša prijuostes - vaizdas išties egzotiškas", - pasakojo viešbučio vadovė.

Atgaiva sielai

Nors vyrukai primygtinai norėjo miegoti savo palapinėse, tačiau galų gale sutiko pailsėti viešbučio lovoje. Tiesa, visi susigrūdo į vieną nedidelį kambarėlį.

"Jie labai taupūs. Jei išverdu per daug maisto, gaunu barti, kad esu netaupi. O jei lieka maisto, jie jį supakuoja - deda į šaldytuvą ir valgo kitą dieną. O šiaip - jie labai puikūs pokalbininkai - išprusę, išsilavinę. Man tos kelios dienos bendravimo su jais buvo tokia atgaiva sielai ir privertė susimąstyti, ar išties per skubėjimą dar pastebime tai, kas svarbiausia, - kalbėjo S. Kerpienė ir pridūrė: "O žinote, kur mes su vyru dabar važiuojame? Pirkti daiktų iš sąrašo, kurį mums sudarė šaunieji vokiečiai. Dabar ieškosime aliejaus suoliukams", - šypsojosi moteris.

Paklausta, ar jai nekilo noras keliauti kartu su vokiečiais, S. Kerpienė smagiai nusijuokė, bet nuo atsakymo susilaikė...

TIKSLAS. Trejus metus ir vieną dieną - tiek mažiausiai trys vokiečių amatininkai pasiryžę nepriartėti prie savo namų arčiau nei per 50 kilometrų ir per tą laiką tikisi ne tik patobulinti savo amatus, bet ir atrasti save.