Gresia „Astravu“ – rusai Lietuvos pašonėje imasi kalio kasybos ir perdirbimo

„Esu prisijungęs prie grupės socialiniuose tinkluose, kurioje patys rusai diskutuoja apie poveikį gamtai bei Kuršių marioms – kas bus, kai Kaliningrado srityje bus pradėta kasti kalį ir jį perdirbti.

Juk gali būti, kad tai, kas pateks į vandenį gamybos metu, pasieks ir Lietuvos krantus“, – nerimu, kurį sukėlė žinia apie rusų sumanymą Karaliaučiuje imtis kalio gavybos, pasidalijo Šventosios turizmo asociacijos vadovas Kęstutis Oginskas.

Jau išdavė licenciją

Neseniai pasirodė oficiali žinia apie tai, kad Rusijos geologijos fondas 2019-ųjų lapkritį išdavė kalio išteklių tyrimų, gavybos bei kalio sulfato gamybos Kaliningrado srities Krasnyj Boro kaime licenciją.

Šis kaimas yra į pietryčius Polesko (Labguvos), o nuo marių kranto yra nutolęs maždaug 11 kilometrų.

Portale ruwest.ru rašoma, kad iki 2044 metų galiojanti licencija yra išduota bendrovei „Kompleksinės kasybos investicijos“. Ji registruota Saranskojės gyvenvietėje.

Anot portalo, pagal projektą „Kompleksinės kasybos investicijos“ planuoja statyti kalio druskos kasybos ir perdirbimo gamyklą. Numatytos investicijos siekia 784 mln. JAV dolerių (apie 702 mln. eurų).

Kalio išteklių gavybos leidimas išduotas 11,62 kvadratinio kilometro sklypui.

Iš esmės tai visa mišku neapaugusi teritorija ties Saranskojės gyvenviete, nors gali būti, kad į ją patenka ir dalis miškingos vietovės.

Manoma, kad ši teritorija yra viena turtingiausių. Žvalgybos duomenimis, naudingosios iškasenos joje sudaro apie 253 mln. tonų, o kalio druskų sluoksnio storis siekia 66 metrus.

Kalio kasybai ir perdirbimui numatytas ir kitas – 19,59 kvadratinio kilometro ploto sklypas, bet licencija tam dar neišduota.

Verslininkai – iš Maskvos

Portalas, remdamasis kartoteka.ru duomenimis, išsiaiškino, kad kalio gavybos ir perdirbimo leidimą gavusi įmonė 2005 metais buvo įsteigta Maskvoje.

Rusijos sostinėje ji buvo registruota tuo pačiu adresu kaip ir įmonių grupė „Rostok“, kontroliuojama bendrovės „Businovo daugiafunkcis perkrovimo kompleksas“ ir poros Maskvoje gyvenančių asmenų – Igorio bei Alos Tolmačiovų.

Bendrovė „Kompleksinės kasybos investicijos“ Saranskojės kaime buvo perregistruota 2013-aisiais.

Tai ir kelia nerimą vietos gyventojams, esą tai ne Kaliningrado, bet Maskvos projektas.

Juk dėl panašių projektų Rusijoje buvo kilę problemų – 2014-aisiais greta kalio kasyklos Solikamske buvo atsivėrusi smegduobė.

Blogiausia – trąšų gamyba

Lietuvos geologijos tarnyba „Lietuvos rytui“ paaiškino, kad dar 2011–2012 metais Kaliningrados srityje buvo vykdoma kalio druskos – silvino telkinio žvalgyba. Šios medžiagos ištekliai ten yra dideli.

Lietuvoje, Tauragės rajone, yra Usėnų ir Galzdonų kalio druskos telkiniai, kuriems buvo išduota gavybos licencija, bet gavyba neprasidėjo.

„Kol kas tiksliai neaišku, kokiu būdu Kaliningrado srityje bus vykdoma gavyba.

Jei požeminio tirpinimo būdu, tuomet jokie terikonai – uolienų kalnai – nesiformuos, nes nebus atliekų. Požeminės ertmės bus gana giliai, apie 200–300 metrų gylyje.

Jei gavyba planuojama šachtiniu būdu, pasekmės aplinkai būtų analogiškos, kaip šiuo metu Kauno rajone projektuojamos Pagirių anhidrito kasimo šachtos Lietuvoje.

Tai reiškia, kad gavyba aplinkai neturės reikšmingo poveikio.

Tačiau kas kita būtų trąšų gamykla su visomis jos išmetamomis atliekomis“, – teigė geologai.

Įžvelgė grėsmę gamtai

„Patiems Kaliningrado srities rusams kelia nerimą tai, kad kalis bus kasamas šachtiniu būdu – bent jau taip nurodoma projekte.

Vadinasi, kaupsis kalnai atliekų, kuriose daug druskos.

Ir lietaus, ir tirpstančio sniego vanduo plaus uolienas, tad didelė tikimybė, kad jos pateks į dirvožemį, iš jo – į marias.

Pats kalis nėra blogybė, tačiau problemų gali kilti dėl rusiškos gamybos kultūros. Juk Kuršių nerija – UNESCO paveldas, marių pakrantėse iki šiol nebuvo pramonės. Tad jei rusai vos ne ant marių kranto pasistatys trąšų gamyklą, vargu ar apsisaugosime nuo jos taršos“, – svarstė K.Oginskas.

Jis būgštavo, kad kalio trąšų gamykla ir formuojami terikonai atsiras vos kelios dešimtys kilometrų nuo Lietuvos ir mūsų gamtai taps savotišku „Astravu“.