Gintaro įlankos legenda grįžta

Bū­tent gin­ta­ro ga­vy­bos pra­mo­nė, da­vu­si ir pa­va­di­ni­mą šiai įlan­kai, Kur­šių ne­ri­jai XIX am­žiu­je at­vė­rė var­tus į ku­ror­to ro­jų. Ta­čiau da­bar vie­to­vė ne­pel­ny­tai ap­leis­ta. To­dėl įlan­ką, pa­si­nau­do­jus 2014-2020 me­tų Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) fi­nan­si­nio lai­ko­tar­pio par­ama, ke­ti­na­ma iš­va­ly­ti ir pri­tai­ky­ti jach­toms įplauk­ti. Taip pat no­ri­ma at­kur­ti vei­kian­čią gin­ta­ro ka­si­mo ma­ši­ną. Pa­sta­čius nau­ją lan­ky­to­jų in­for­ma­ci­jos cen­trą, į Gin­ta­ro įlan­ką per­si­kel­tų ir KNNP di­rek­ci­ja. Jos ini­cia­ty­va va­kar Juo­dkran­tė­je vy­ko įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų bend­ras pa­si­ta­ri­mas dėl Gin­ta­ro įlan­kos pers­pek­ty­vos.

Itin reikš­min­ga vieta

Žvel­giant is­to­riš­kai, Gin­ta­ro įlan­ka ga­li bū­ti lai­ko­ma vie­na reikš­min­giau­sių Kur­šių ne­ri­jos vie­tų. Iki XIX am­žiaus vi­du­rio ir Juo­dkran­tė, ir Ni­da bu­vo ne ku­ror­tai, o pa­pras­ti, kuk­lūs žve­jų kai­me­liai. Gin­ta­ro gys­la ne­ty­čia ap­tik­ta tik gi­li­nant Kur­šių ma­rių far­va­te­rį. Ta­da Juo­dkran­tė­je ir pra­dė­jo veik­ti ap­su­krūs vo­kie­čių vers­li­nin­kai Fried­ri­chas Wil­hel­mas Stan­tie­nas ir Mo­rit­zas Bec­ke­ris. Jie nuo 1862-ųjų be­veik 30 me­tų ka­sė gin­ta­rą iš Kur­šių ma­rių dug­no ties Juo­dkran­te.

Gintaro kasykla Juodkrantėje XIX amžiuje buvo didžiausias Rytų Prūsijos industrinis objektas.

Plau­kio­jan­čios ga­ro ma­ši­nos, nau­do­tos Bal­ti­jos auk­sui iš­gau­ti iš ma­rių dug­no, rau­sė ir kau­šais sė­mė smė­lį, si­jo­jo jį. Gin­ta­ro įlan­ka bu­vo dirb­ti­nai su­kur­ta kaip prie­plau­ka. Pa­va­di­ni­mą ji ga­vo dėl gin­ta­ro ka­sė­jų veik­los, ta­čiau, par­adok­sas, jo­je nie­ka­da ne­ras­ta gin­ta­ro. Prieš­ais įlan­ką bu­vo įsi­kū­ru­si fir­mos „Stan­tien & Bec­ker“ dar­buo­to­jų ko­lo­ni­ja.

Be­je, iš ma­rių dug­no pra­dė­jus iš­gau­ti gin­ta­rą, Juo­dkran­tė ėmė keis­tis, kles­tė­ti. Ji nuo­lat bu­vo rek­la­muo­ja­ma šių vo­kie­čių vers­li­nin­kų, pre­kia­vu­sių gin­ta­ru su už­sie­nio ša­li­mis. Vie­to­vė dar la­biau iš­gar­sė­jo ra­dus va­di­na­mą­jį gin­ta­ro lo­bį su ak­mens am­žiaus lai­kus me­nan­čiais amu­le­tais, ar­chaiš­kais pa­puo­ša­lais. Gin­ta­ro ka­syk­la Jud­kran­tė­je ta­po di­džiau­siu Ry­tų Prū­si­jo­je in­dus­tri­niu ob­jek­tu. Čia ėmė plūs­ti in­ves­ti­ci­jos, kil­ti pra­ban­gūs vieš­bu­čiai. Tad 1891 me­tais, kai gin­ta­ro ga­vy­ba bu­vo nu­trauk­ta, Juo­dkran­tė jau gar­sė­jo kaip pra­šmat­nus ku­ror­tas. Ja­me gy­ve­no kur kas dau­giau žmo­nių nei Ni­do­je, ta­pu­sio­je ku­ror­tu tik XX am­žiaus pra­džio­je.

Šiuo metu vyksta intensyvios derybos dėl įlankos ateities, nes norima ją pritaikyti pažintiniam turizmui.

Veik­tų ga­ro žemkasė

KNNP di­rek­to­rė Auš­ra Fe­ser LŽ at­sklei­dė, kad Gin­ta­ro įlan­ką nu­ma­ty­ta mak­si­ma­liai pri­tai­ky­ti pa­žin­ti­niam tu­riz­mui. „Vie­nas pla­nų - Gin­ta­ro įlan­ko­je pa­sta­ty­ti nau­ją KNNP di­rek­ci­jos pa­sta­tą, ja­me bū­tų ir mo­der­nus lan­ky­to­jų cen­tras. Juk Juo­dkran­tė yra pu­siau­ke­lė­je tarp Ni­dos ir Smil­ty­nės, to­dėl lo­giš­ka, kad įsi­kur­tu­me bū­tent ten“, - tei­gė A.Fe­ser.

Ta­čiau am­bi­cin­giau­sia vi­zi­ja - Gin­ta­ro įlan­ko­je įreng­ti se­no­vi­nę vei­kian­čią ga­ro žem­ka­sę, ko­kios gin­ta­rui iš­gau­ti bu­vo nau­do­ja­mos XIX am­žiu­je. „Į­lan­ko­je vie­toj esan­čio men­ka­ver­čio pa­sta­to rei­kė­tų pa­sta­ty­ti eks­po­zi­ci­joms skir­tą sta­ti­nį. Ja­me bū­tų įreng­tos gin­ta­ro rū­šia­vi­mo pa­tal­pos, pri­sta­to­ma gin­ta­ro ka­si­mo Juo­dkran­tė­je is­to­ri­ja“, - kal­bė­jo ji. Anot A.Fe­ser, gal net pa­vyk­tų gau­ti XIX am­žiaus iš­ra­di­mą – grioz­diš­ką nar­dy­mo kos­tiu­mą. To­kių tuo­me­ti­niai vers­li­nin­kai įsi­gi­jo vie­no­je Par­yžiaus nau­jau­sių tech­ni­kos lai­mė­ji­mų mu­gė­je. Be­je, „Stan­tien & Bec­ker“ tu­rė­jo net 50 ne­di­de­lių lai­ve­lių, skir­tų gin­ta­rau­ti, taip pat 60 nar­dy­mo apa­ra­tų ir 300 žmo­nių, ieš­ko­ju­sių gin­ta­ro. „Tai la­bai įdo­mi Bal­ti­jos auk­so vers­lo is­to­ri­jos da­lis, tad ko­dėl ne­pa­ban­džius jos par­ody­ti?“ - svars­tė KNNP va­do­vė.

Gin­ta­ro įlan­kos pri­tai­ky­mo re­krea­ci­jai ir tu­riz­mui pla­nus jau ne vie­nus me­tus puo­se­lė­ja ir Ne­rin­gos me­ri­ja. „Prieš ke­le­tą me­tų net bu­vo par­eng­tas de­ta­lu­sis vie­to­vės pla­nas, no­rė­ta įreng­ti jach­tų prie­plau­ką. Gal­vo­jo­me pa­sta­ty­ti ir bo­te­lį, ta­čiau tuo­met ne­pa­vy­ko“, - LŽ pa­sa­ko­jo Ne­rin­gos me­ras Da­rius Ja­sai­tis. Anot jo, at­si­sa­kius bo­te­lio įlan­ko­je bū­tų ban­do­ma įreng­ti ne­di­de­lį žve­jų tur­ge­lį ir žu­vų rū­kyk­lą. „No­rų yra įvai­rių, ta­čiau vis­ką rei­kės de­rin­ti ir su pa­vel­do­sau­gi­nin­kais, ir su KNNP, ir su pri­va­čiais as­me­ni­mis, tu­rin­čiais Gin­ta­ro įlan­ko­je ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to“, - aiš­ki­no D.Ja­sai­tis.

Pa­vel­do­sau­gos filtras

Ta­čiau pa­vers­ti Gin­ta­ro įlan­ką pa­trauk­liu ir lan­ko­mu ob­jek­tu ga­li bū­ti ne­leng­va, mat nuo 2010-ųjų ši vie­to­vė pa­kelb­ta KNNP is­to­ri­niu draus­ti­niu, to­dėl bet ko­kia ūki­nė veik­la įlan­ko­je ir jos pa­kran­tė­se griež­tai reg­la­men­tuo­ja­ma. A.Fe­ser ma­no, kad tik įvai­rių vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų mo­kė­ji­mas su­si­kal­bė­ti leis at­gau­ti šiai įlan­kai pra­ei­ties šlo­vę. „Da­bar be­veik vis­kas su­ny­kę, nors ka­dai­se Gin­ta­ro įlan­ka bu­vo la­bai triukš­min­ga vie­ta, - sa­kė A.Fe­ser. - Čia dir­bo ga­ro žem­siur­bės, ant kran­to vei­kė dar­bi­nin­kų san­dė­liai, lau­ko vir­tu­vės, ge­le­žies lie­jyk­la, ka­ti­lų kal­vė, dirb­tu­vės, o prieš­ais įlan­ką sto­vė­jo dar­bi­nin­kų ba­ra­kai.“

Ta­čiau vi­si pla­nuo­ja­mi Juo­dkran­tės at­gai­vi­ni­mo dar­bai tu­ri bū­ti su­de­rin­ti su Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tu (KPD). Šios ins­ti­tu­ci­jos spe­cia­lis­tai pri­pa­ži­no, kad sau­go­ti­na tė­ra įlan­kos kran­to li­ni­ja ir van­de­ny­je esan­tys me­di­niai po­liai. „Vis dėl­to pa­vel­do­sau­gi­nin­kai pa­brė­žia, jog „bū­ti­na iš­sau­go­ti te­ri­to­ri­jos ver­tin­gą­sias sa­vy­bes, iš­ryš­kin­ti, at­skleis­ti iš­li­ku­sios da­lies kul­tū­ri­nę ver­tę“, - tei­gė par­ko va­do­vė. Bet ten, pa­sak jos, nė­ra ką at­kur­ti, nes įlan­ko­je te­bu­vo ūki­niai pa­sta­tai, tik pa­šo­nė­je – res­to­ra­nas, mo­kyk­la.

Ne­do­va­no­ti­nai apleista

Ke­le­tą kny­gų apie Kur­šių ne­ri­jos is­to­ri­ją par­ašiu­si ty­ri­nė­to­ja, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kė dr. Ni­jo­lė Stra­kaus­kai­tė LŽ tvir­ti­no, kad se­niai rei­kė­jo gai­vin­ti Gin­ta­ro įlan­ką. „Ti­krai ne­do­va­no­ti­na, kad to­kia svar­bi Kur­šių ne­ri­jos te­ri­to­ri­ja ap­leis­ta ir vi­siš­kai ne­nau­do­ja­ma pa­žin­ti­niais tiks­lais. Gin­ta­ro įlan­ka yra gy­vas pa­mink­las pu­sia­sa­lio ku­ror­ti­nio gy­ve­ni­mo for­ma­vi­mo­si is­to­ri­jo­je, - kal­bė­jo moks­li­nin­kė. - M.Bec­ke­ris, vie­nas bend­ro­vės sa­vi­nin­kų, pa­sta­tė vie­ną gra­žiau­sių Juo­dkran­tės vi­lų – „Flo­rą“. Ji iš­li­ku­si iki šiol. M.Bec­ke­ris pa­sta­tė ir mo­kyk­lą, daug lė­šų sky­rė prie­plau­kos sta­ty­bai, taip su­stip­rin­da­mas ti­kė­ji­mą ku­ror­to pers­pek­ty­va. Tad Gin­ta­ro įlan­ka iš­ties la­bai svar­bus ob­jek­tas.“

Gintaro įlanka šiuo metu garsėja tik kaip vieta, kur per rudens lygiadienį deginamos šiaudinės skulptūros.