Ginduliai ilgisi šeimininko

Ginduliai - Klaipėdos rajono kaimas prie šiaurės rytinio Klaipėdos pakraščio, greta kelio į Palangą. Priklauso Sendvario seniūnijai. Senieji gyventojai įsikūrę Liepų gatvėje, naujakuriai - aukščiau, ant kalno.

Aplankyti Gindulius buvome paraginti - kol dar yra senų pastatų, senų gyventojų ir kol ši vietovė - dar kaimas. Mat tas kilometras iki Klaipėdos jau nieko nebereiškia ir čia pilna artėjančio miesto ženklų.

Iš Gindulių į biblioteką Slengiuose ginduliškės atėjo pasipuošusios, kaip į bažnyčią. Pasikeis knygas, dėl kovo 8-osios pasitars

Seniausia gatvė atvedė prie seniausių pastatų: išlikę trys, statyti vokiečių laikais, po karo paversti daugiabučiais. Anksčiau viename iš jų buvo laikomi arkliai, dar iš išlikusių buvo minimas kalvės pastatas, pirtis. Daug kas - ir dirvoje randamos raudonų plytų nuolaužos - leido vietiniams manyti, jog čia būta gyvenvietės, nors gyvenamojo namo ir neišliko.

Po karo tie trys namai ir testovėjo, o aplink plytėjo dirvonai, ganyklos. Apie 1970-uosius Ginduliai pradėjo intensyviai statytis. Bibliotekininkė Emilija Alminienė linkusi manyti, jog kažkada Ginduliai buvo didelis kaimas, nes per archeologinius kasinėjimus paaiškėjo, kad čia buvusios didelės kapinės. Dar viena versija - galėjęs būti ir didelio mūšio laukas.

Elytė ir Aleksandras Cancingeriai norėtų gyventi švariame kaime, tačiau, anot jų, turėtų pasistengti visi

Atgavus nepriklausomybę buvęs didelis pakilimas. "Daug tikėjomės, bet smarkiai nusivylėme, - pasakojo būrelis ginduliškių. - Kapitalistiniai kooperatyvai investicinius čekius iš mūsų surinko, žadėjo ką nors bendrai daryti, pirkti nekilnojamąjį turtą, deja, likome apgauti, o kažkas pralobo, firmų pavadinimus pakeitė ir jų pėdos ataušo".

Senimą prislėgė permainos žemės ūkyje. "Blogai, kad teko atsisakyti gyvulių, - kalbėjo, kaip ir daugelis, savo žemę pardavusi Kotryna Oleinikienė. - Norime nenorime, gyvensime mieste." Ir didelė ūkininkė seniau buvusi Brigita Sapažinskienė kratėsi: "Pareina miestas, nenoriu jo. Mašinų dujomis reikės kvėpuoti".

Brigitai Sapažinskienei, spalį atšventusiai 90-metį, teko patirti Sibiro kančias ir daug kitokio vargo

Buvęs vaikų darželis pavirto "Voro" užeiga. "Parašus rinkome, prašėme, kad paliktų žmonių poreikiams, juk gyvenvietė didelė, geriau, kad žmonių susibūrimai vyktų vietoje, norėjome ir šarvojimo salę įsirengti", - bėrė neišsipildžiusius lūkesčius viena ginduliškė.

"Vargome, kol atidarė kapines, tačiau ginduliškiai laidojami Šernuose, Laugaliuose arba Kretingoje, nors nori čia", - dar vieną problemą dėstė vietinis gyventojas. Anot jo, iš ginduliškių žemes susipirkę piniguočiai nori suformuoti sklypus, tačiau trukdančios kapinės, todėl pradėjo rašyti skundus, esą kapinių nereikia, jos tik vandenį gadinančios, kitas negalįs pro langą pasižiūrėti...

Kotrynai Oleinikienei atrodo tikras stebuklas, kad molynų vietoje tokia gyvenvietė išdygo

Nesiseka ir apsikuopti. Šlykštus reikalas esąs, kad nuo kalno visoks vanduo, taip pat - ir fekalijos, bėga papėdėn. Arba už šiukšlių išvežimą renkant pinigus atsako, kad šiukšlių neneša, o sukūrena, tačiau naktį išneša. Kaimas turi tik 2 konteinerius, išvežamus tik kartą per dvi savaites.

Neseniai nei iš šio, nei iš to Ginduliuose, ant buvusios katilinės kamino, išdygo mobiliųjų telefonų antenos. Žmonės pyksta, kad su kaimu niekas nederino, nes neva prasidėjęs sergamumas.

Prieš 2-3 metus į Gindulius ieškoti savo praeities buvo atvažiavusi vokiečių grupelė

Daliai gyventojų atrodė, kad jie užmiršti. Rūpintis, anot jų, turėtų seniūnija. "Bijome skųstis, bijome vienas kitą užgauti, buvo, kad pasiskundus, buvo pasiūlyta plyta..." - kalbėjo viena moteris.

"Mes neturime gero šeimininko", - pareiškė kita, per žinias mačiusi, jog teršiantį statybvietės šeimininką galima nubausti, o pas juos esą daro, kas ką nori.

Kita vertus, baiminasi žmonės ir miesto statuso. "Kas tada bežiūrės, kai su dabartiniais miesto objektais nesusitvarko? Taip, kad jūs čia pačiu laiku, esame "prinokę", net šaukiame, negalime ramiai šnekėti", - kalbėjo vieni per kitą.