LR finansų ministras Rimantas Šadžius neabejojo, kad Lietuvos žmonės, 2003 m. referendume balsavę už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, tuo pačiu pritarė ir jos integracijai į eurozoną.
Galimybė gyventi geriau
„Nesakau ir nesakysiu, kad euras yra stebuklų lazdelė. Tai – galimybė, kuria mes turime pasinaudoti“,– akcentavo ministras. Jis teigė be euro normalios Lietuvos ateities nematąs.
R. Šadžiaus žiniomis, labiausiai lietuviai bijo, kad, 2015 m. įvedus eurą, padidės produktų kainos. „Pataikaujant gyventojams jas įšaldyti būtų absoliuti kvailystė. Todėl nuspręsta kainas griežtai kontroliuoti, o geriausias kontrolierius bus pirkėjas“,– sakė ministras. Kainos bus skelbiamos dviem valiutomis. „Kai man žmogus kalba turėjęs 1000 litų, už juos galėjęs pirkti tą ir aną, o dabar abejoja, ką nupirks už 300 eurų, atsakau: viską tą patį“,– sakė ministras. Nuo rugpjūčio ir savivaldybės įpareigotos sąskaitas už komunalinius patarnavimus išrašyti dviguba valiuta.
Ministras aiškino, kad ir esant vieningai Europos šalių valiutai, jų savitumas išliks. „Viena monetos pusė – visoms šalims vienoda, o kita – su nacionaliniu simboliu“,– sakė jis. Lietuva nelaužanti gilios viduramžių tradicijos ir savo šalies simboliu pasirinkusi vyčio ženklą. Iš salės sulaukęs klausimo, kodėl žmonėms neleidžiama referendumu apsispręsti, ar jie nori euro, ministras žodžių kišenėje neieškojo: „Aš – irgi žmogus. Melas būtų sakyti, kad referendumu neapsisprendėme. Formaliai į šį klausimą atsakėme 2003 metais stodami į Europos Sąjungą“. Kretingiškiai klausė, kiek lėšų Lietuva turės įnešti į Euro stabilizacijos fondą? Ministro teigimu, šis įnašas yra investicija, ir ji nustatoma pagal šalies ekonomikos lygį. Šalims, kurių ekonomika nepasiekusi Europos šalių vidurkio, suteikiamos lengvatos. Per 5 metus Lietuva turės įnešti apie milijardą litų. Paklaustas, koks bus Lietuvos aukso, kuriuo padengtas litas, likimas, ministras atsakė, kad jis niekur neprapuls, - kaip buvo Lietuvos, taip ir liks.
Mokė gyventi pagal išgales
Savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas iš pradžių užsiminęs apie, jo teigimu, du su puse Kretingos skaudulio – t. y. nebaigtą statyti biblioteką, planuojamą sveikatingumo kompleksą bei sporto salę prie Pranciškonų gimnazijos, o vėliau apgailestavęs, kad nauju finansiniu laikotarpiu Savivaldybė nebegalės vykdyti projektų dėl pasibaigusio jos skolinimosi limito bei didinamo kofinansavimo procento, paguodos nesulaukė, nors vylėsi, kad šios problemos pro į Kretingą atvykusio ministro ausis nepraslys.
„Investuoti ir įgyvendinti projektus reikia atsižvelgiant į galimybes, o ne į svajones. Kiekviena investicija savivaldybėse turi atsipirkti“,– nedaugžodžiavo R. Šadžius. Jo nuomone, pastačius kad ir numatytą sveikatingumo centrą ar ką kita, būtina galvoti: kas bus po to? Ar pavyks išlaikyti? Ministras taip pat pareiškė, kad skolinimosi limito nedidins. „Jei jis išseko, vadinasi, šiandien jūsų savivaldybė finansiškai nepajėgi vieno ar kito projekto įgyvendinti“,– konstatavo. Turint mažai lėšų, jis ragino rinktis prioritetus.
Kultūrą vadino kita dimensija
Muziejaus direktorė Vida Kanapkienė atkreipė ministro dėmesį, kad, jos manymu, valstybėje trūksta nuoseklumo skiriant lėšas rekonstruojamiems kultūros paveldo objektams finansuoti. „Ūkvedžio namui rekonstruoti paraiška patvirtinta, o pinigai trupinami dalimis: vienais metais - 1,2 milijono, kitais – 1,5 mln. O juk statybos-rangos darbai – kompleksiniai“,– kalbėjo direktorė. Ji ragino šią ydingą praktiką išgyvendinti: arba visas lėšas, numatytas sąmatoje, skirti, arba – nieko. Be to, V. Kanapkienės teigimu, per trumpi terminai numatyti techniniams projektams rengti, juolab kad tai daryti ir statyti gali ne bet kas, o turintieji tam licencijas.
Tačiau R. Šadžius gynė valstybės politiką visų pinigų nemesti į vieną regioną kokio nors objekto statybai ar remontui. Esą investicijas valstybė planuoja, todėl žmonės darbo turi ne tik Kretingoje, bet visoje Lietuvoje. Ministras, be kita ko, teigė, kad kultūra nėra tiesioginis Europos Sąjungos finansavimo prioritetas. „Europos Sąjunga skiria lėšų tik konkretiems investiciniams tikslams, o kitas sritis – krašto apsaugą, kultūrą, sportą – palikta finansuoti pačioms šalims-narėms“,– sakė ministras. Tačiau jis pridūrė, jog kultūros prioritetą dar galima integruoti į kitus, pavyzdžiui, į kultūros industrijos finansavimo projektus, kurie duotų materialinę grąžą.
Renginyje dalyvavęs pranciškonų brolis Astijus, pakviestas pakalbėti, ką jis mano apie euro įvedimą, pareiškė pritariąs ministrui, jog tai tėra tik galimybė geriau gyventi, ir mieliau pasuko prie kultūros temos. Kunigo nuomone, kultūra yra kita dimensija. Ji dvasiškai ugdo žmogų, todėl, kalbant apie investicijas, negalima kultūros lyginti su pastatytu namu. „Man gražus žmogus – Brazdžionis, o ne tas, kurio galvoje smegenys tarsi rūdys ir anglys susiklostę klodais, kaip savo eilėse apdainavo Eduardas Mieželaitis“,– kalbėjo Astijus.
Kultūrą kaip išskirtinę sritį pabrėžė ir Lietuvos kultūros paveldo departamento vadovė Diana Varnaitė.
Žvyrkeliai – likimo valioje
Ministras reagavo į V. Domarko prašymą formuojant nacionalinį biudžetą atgaivinti žvyrkelių programą. Pasak Savivaldybės administracijos direktoriaus, rajone yra 879 km gatvių ir kelių, 705 km – žvyrkelių. Prieš kelerius metus iš žvyrkelių programos lėšų nemažai rajono kelių buvo sutvarkyta, tačiau dabar ši programa nebeveikia. „Tai – skausminga problema, apie kurią diskutavome Vyriausybei svarstant 2014–2020 metų Kaimo plėtros programą. Įvairioms reikmėms numatytos lėšos, o žvyrkeliams – ne“,– apgailestavo R. Šadžius. Jo teigimu, piestu prieš lėšų iš Kaimo plėtros fondo skyrimą stoja Žemės ūkio rūmai. „Nesuprantu, kodėl taip yra. Ar čia vėl tas lietuviškas pavydas, ar kitos bėdos“,– svarstė ministras ir vylėsi, kad galbūt dar pavyks papurtyti šį fondą. R. Šadžius teigė, jog Europos Sąjunga tokių projektų nefinansuojanti, keliai galintys būti asfaltuojami tik iš valstybės biudžeto. Todėl ministras ragino būti realistais – kol kas valstybė iš mokesčių mokėtojų į biudžetą surenkamų pinigų to daryti nepajėgi.
Prikėlė aplinkkelio idėją
Kretingiškis Pranas Andriejaitis ministro klausė apie galimybę Kretingoje nuo Šiaulių plento pusės per Kluonulių kaimą statyti aplinkkelį ir ten nuo miesto centro nukreipti didžiulį mašinų srautą. Pasak ministro, žodis „aplinkkelis“ pastaraisiais metais tapo itin populiarus, ypač Vilniuje, Kaune. Sukamos galvos tam gauti lėšų iš visų įmanomų fondų. „Natūralu, kad sostinė kovoje su mažais miestais laimi. Tačiau į kelių infrastruktūrą naujuoju finansiniu laikotarpiu žiūrėsime gerokai rimčiau“,– žadėjo R. Šadžius. Jis teigė esant pavyzdžių, kai nutiestus kelius netrukus reikia remontuoti, o iš kokių lėšų – niekas nežino. Tačiau, anot ministro, turint galvoje regiono plėtrą, tai, kad Kretinga – arti kurorto, yra galimybė P. Andriejaičio minimam aplinkkeliui atsirasti.
V. Domarkas Kretingos rajoną dėl čia iš žemės gelmių išgaunamos naftos pavadinęs mažąja Arabija, kėlė dešimtmečio senumo klausimą: kodėl juodąjį auksą eksploatuojančios, kelius bei infrastruktūrą gadinančios kompanijos į Savivaldybės biudžetą nesumoka nė lito mokesčių?
Ministras nemano, kad naftos telkiniai rajone - fantasmagoriška nelaimė, dėl kurios kenčia visi kretingiškiai, bet sakė, kad šis klausimas Seime svarstomas. Tą patį patvirtino ir renginyje dalyvavusi LR Seimo narė Jolita Vaickienė.
„Jei šiame rajone išgaunama nafta, tai nuo kiekvieno barelio procento dalį turi gauti Savivaldybės biudžetas“,– neabejojo Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas, diskusijose dalyvaujantį Kretingos elitą bei verslininkus pagyręs už gerus klausimus ir kad Savivaldybė gautas investicijas investuoja teisingai, remdamasis Biblijos mokymu. „Ministre, jie moka saugot pinigus. Duokit jiems pinigų“,– juokavo D. Arlauskas.
Pasak V. Domarko, daugiausia rajone investuota į infrastruktūrą – per 200 mln. Lt. Europos Sąjungos lėšos sudaro 155 mln. Lt, rajono Savivaldybės dalis – 6,5 mln. Lt, likusioji dalis – Valstybės investicijų programos pinigai.
Rašyti komentarą