Ekskursijos upe - tarsi kelionė laiku

– Kviesime pažinti ne tik senąją Klaipėdą, bet pristatysim ir laivybos paveldą, – pasakojo Jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė. – Dange plauksime muziejuje atstatyta istorine sovietmečio žvejų motorine valtimi dore. Dorės buvo pastatyta pagal 1977 metais Neringos žuvininkystės ūkio muziejui padovanotą valtį.

Atstačius dorę, buvo planuojama rengti ekskursijas mariose. Tačiau artėjant Klaipėdos 760-ajam gimtadieniui buvo pradėta rengti paroda „Dangės uostas. Iš praeities“ ir kartu kilo mintis suteikti klaipėdiečiams ir miesto svečiams galimybę susipažinti su miestu žvelgiant į jį iš vandens. Paroda „Dangės uostas.Iš praeities“ Jūros šventės metu bus eksponuojama Turgaus gatvėje, o vėliau persikels į dešinįjį Dangės krantą, pasakodama apie tuos laikus, kai Dangė buvo pagrindine Klaipėdos gyvybės arterija.

Pasak parodos kuratoriaus istoriko Dainiaus Elerto, apie Dangės uostą mažai kas ir bežino, nors realiai jis egzistuoja ir dabar.

– Eidami per Biržos tiltą retas kuris įsivaizduoja, kad žengia pro senuosius miesto vartus, pasakojo Dainius Elertas. – O greta juk buvo ir miesto svarstyklės, prie pat upės stovėjo bažnyčios su specialiomis prieplaukomis į jas atplaukiantiems parapijiečiams. Kitame upės krante XVIII a. kūrėsi chemijos pramonės pionieriai: ten veikė potašo ir pelenų fabrikas, davęs vardą visam Pelenyno kvartalui (dabar teritorija tarp Dangės ir Bangų g.).

Dorė ekskursijai švartuosis dešiniajame Dangės krante (prieš Senąjį ryžių malūną) ir plauks iki geležinkelio tilto ir atgal. Ekskursijos bus rengiamos liepą ir rugpjūtį, truks apie keturiasdešimt minučių.

Kurėnus pakeitė dorės

Istoriko Romaldo Adomavičiaus teigimu, praeito amžiaus viduryje ąžuolinius kurėnus iš marių palaipsniui išstūmė patogesni motoriniai laivai – medinės dorės

Dorės projektas į Lietuvą pateko iš Rusijos šiaurės. Ten, šalia Archangelsko, po karo pradėtos statyti priekrantės žvejybai pritaikytos motorinės valtys, kurioms pavyzdžiu pasitarnavo kaimyninės Suomijos ir Karelijos žvejų laivai.

Tuo pat metu pagal tą patį projektą dorės pradėtos statyti ir Lietuvoje, Kriūkų laivų statykloje prie Nemuno. Ten dar Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo įrengta akcinei laivininkystės bendrovei „Lietuvos Baltijos Lloydas“ priklausiusi baidokų (krovininių upių laivų) statykla.

Dores žvejai greit pamėgo. Jos buvo naudojamos žvejybai sekliose Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantės vandenyse su statomais tinklais ir ūdomis (ilga virvė, prie kurios pritvirtintos trumpesnės virvutės su kabliukais). Nors dorės nebuvo greitos – išvystydavo tik iki 5 mazgų (apie 9 km/h) greitį, tačiau žvejai gyrė geras šių valčių jūrines savybes. Jose tilpdavo iki 4 tonų laimikio, o įgulai reikėjo trijų žvejų.

– Šiais laivais žvejota dažniausiai pavasarį ir rudenį, – pasakojo Romaldas Adomavičius. – Tuščios dorės laivugalis būdavo nugrimzdęs giliau ir valtis išsilygindavo tik pakrovus į ją krovinį ar sugautą žuvį. Tokia laivo padėtis buvo patogi plaukti per plonu ledu užšalusį vandenį, nes iškilęs laivo priekis lengvai įveikdavo jį. Tiesus dorės kylis buvo pratęstas už sraigto, o kadangi grimzlė buvo palyginus maža, šiam laivui nereikėjo patogių ir saugių krantinių. Dorės galėjo būti tiesiog ištraukiamos ant smėlėto nerijos kranto.

Dorės atstatymas nebuvo paprastas. Ypač daug vargta su originaliu, kelių dešimčių metų senumo varikliu. Kadangi nei tokie varikliai, nei jų atsarginės dalys nebėra gaminami, daug ką teko ieškoti net sendaikčių turguose.

– Esame dėkingi Klaipėdos laivų remonto įmonei ir Vakarų laivų statyklai, – sako Olga Žalienė. – Jeigu ne auksarankiai šių įmonių meistrai, sunkiai būtume galėję atgaivinti sovietmečio valtį.