Dvasininkas be privilegijų

"Jaučiuosi kiek nepatogiai, kad buvau priskirtas prie pilietiškiausiųjų", - sakė Lietuvos kariuomenės karinių pajėgų kapelionas, komandoras leitenantas Romualdas Ramašauskas.

Atidundėjus į flotilę, pirmiausia, ką jis parodė, buvo kelios fotografijos su krūva jo auklėtinių. "Čia mano vaikai", - sakė jis. Jau šimtą jų yra palydėjęs į gyvenimą.   Paklaustas, ar visų gyvenimai klostosi taip, kad dvasininkui paglostytų širdį, jis, visas nušvitęs, teigė, jog seniai jo auklėtiniai nebeorientuojami tik į amatų lygį. Ir pradėjo vardinti, kiek auklėtinių mokosi aukštosiose mokyklose bei sėkmingai suka savo gyvenimų lizdelius, nepamiršdami tvirtos R. Ramašausko rankos, atkėlusios gyvenimui. Ir jam labai malonu, kai auklėtiniai jį šaukia tėvu...

"Tik du vis dėlto sėdi kalėjime. Bet kai jiedu pateko į mūsų namus, supratau, kad eikvoti jėgas jiems beprasmiška. Negaliu sakyti, kad rankas nuleidau, bet juose įsisukęs blogis buvo tvirtesnis nei mano pastangos", - prisipažino R. Ramašauskas.

Per pratybas kartu su visais karinių jūrų pajėgų jūreiviais kapelionas eina į jūrą. Moka ir laivą valdyti.

"Mano darbas - dėvėti tą pačią jūreivišką aprangą, valgyti tą pačią košę, kartu su visais miegoti tame pačiame kubrike. Jokių privilegijų. Jei dūmai graužia akis visiems, vadinasi, ir kapelionas privalo stovėti tuose pačiuose dūmuose", - sakė R. Ramašauskas.

Paklaustas apie pilietiškumo apraiškas mūsų visuomenėje, kapelionas buvo kariškai "trumpas". "Jei tau širdį sopa, kas gatvėje, mieste, valstybėje yra ne taip, ir tu darai kažką, kad būtų daugiau šviesos, tai ir yra tas pilietiškumas, nesigilinant į teorinius išvedžiojimus", - tarsi išskandavo R. Ramašauskas.

Jis papasakojo vieną iš daugelio epizodų, kaip flotilės laivai švartuojasi užsienio uostuose: "Nesvarbu, kad naktį siautė štormas, keldamas namo aukščio bangas. Vaikinai su hidrokostiumais stovėjo, kaip ir dera, denyje. Vėliavos kėlimo ceremonijoje jie tarsi stygos. Ir gera širdyje žiūrint ne tik į juos, bet ir į visą laivo įgulą. Jie jaučiasi Lietuvos ambasadoriais. O aš didžiuojuosi vaikinais iki graudulio."

Tiems ambasadoriams irgi įvairiausios gyvenimiškos situacijos klostosi. Ne kiekvienas ryžtasi kreiptis į kapelioną jausminės naštos palengvinti. Kapelionas pats pasiūlo pasikalbėti.

Kur buvęs, kur nebuvęs, karo kapelionas skuba į Juodkrantę. Ne vien Kadetų mokykla čia jam rūpi. Kai ryžosi kapeliono darbui, kartu su juo į Juodkrantę atidundėjo ir dalis globojamų vaikų. Dabar jų yra vienuolika. Jiems reikia nuolatinio dėmesio. Ir daugiavaikei šeimai nuo Panevėžio pagalbos reikia. Tame R. Ramašauskas įžiūri tik savo misijos priedermę.

Bene labiausiai pribloškė žinia, kad aprėpdamas neaprėpiamus dvasios dirvonus, kapelionas retsykiais leidžia sau prabangą - sėsti ant motociklo. Jis yra baikerių klubo narys...