"Šiuo metu užneštas smėliu ir užakęs Drevernos uostas, ir reikia gauti pinigų jį valyti. O jis labai populiarus todėl, kad iš jo labai lengva iš Drevernos upės į marias išplaukti. Daugelis jachtas laiko prie Minijos, Šilutėje, ir niurna kol kas turį per Šyšą į marias plaukti", - nuo gyvenvietės dienos aktualijų pradeda pokalbį Valentina, jau pasidariusi didelė šio krašto mylėtoja.
Atvykusi iš Aukštaitijos praėjusių metų liepą patyrė, kad vietiniai žmonės yra uždari, nes, pasak moters - jie užpustyti vėjų. Tačiau pamažu jie prisileidžia naujokę, jai atsiveria ir džiaugiasi, kad ji turi naujų sumanymų.
Mato perspektyvų
Moteris du mėnesius iš Klaipėdos iki Priekulės važinėjo autobusu, o iki Drevernos - dviračiu bet kokiu oru. Savaitgaliais iki Klaipėdos nėra jokių autobusų, tenka "balsuoti".
"Manau, kad mėgstamas darbas yra svarbiausias. Jeigu mes išvalysim tą uostelį, įgyvendinsime savo laimėtus projektus, viskas bus gerai.
Šių metų liepos 25 dieną minėsime J. Gižo 145-ąsias gimimo metines, ir ketiname surengti medžio drožėjų plenerą. Šitam projektui aš gavau vos tūkstantį litų, ir jeigu seniūnas, kaip žadėjo, parūpins keturis ąžuolus, tai keturis meistrus ir kviesim. Mes iš pradžių galvojome, kad jie droš kompoziciją su žvejų šeimyna, bet kraštotyrininkai patarė drožti koplytstulpius, kurie buvo būdingi šiam kraštui. Tačiau koplytstulpius gali puošti ir žvejų figūros. Dar ketiname muziejuje kurti amatų mokyklėlę: berniukai darys laivus, mergaitės - pins tinklus", - sakė V. Žigienė.
Moteris iš žvejienių išmoko virti "tikrą" žuvienę: į puodą reikia dėti kuo daugiau įvairios žuvies, būtinai - sterką, žiemą - stintą, vos vos bulvių, morkų, krapų ir - šaukštelį acto. Nes jis neleidžia žuviai ištižti. Vasario 16 dieną Valentina visgi labiau patyrusiai šeimininkei pavedė išvirti du puodus žuvienės pavaišinti dreverniškiams, grįžusiems iš kultūros namuose vykusio koncerto.
O per didžiąsias metų šventes etnografinės sodybos kieme vyksta Žvejo šventė, Žolynų šventė, ir tuomet dreverniškių širdyse ištirpsta ledai.
Laivadirbio legendos pėdsakais
J. Gižo (1867-1940) etnografinėje sodyboje, kuri kaip ir kitos sodybos Drevernoje pasižymi kupetine architektūra (namai sustatyti netradiciškai, saugantis vėjų), - per vieno žmogaus biografiją, likimą ir paliktus žvejybos įrankius, laivų modelius, namų apyvokos daiktus atsiskleidžia savita "žvejų respublikos" istorija. Valentina kas kartą lankytojams ją pasakoja kitaip, nes turi gerą intuiciją, kas kam įdomu: vietos berniūkščiams - laivelių maketai, svečiams iš užsienio - krašto istorijos egzotika, tretiems - laivų statybos procesas.
"Laivadirbys turėjo savo darbo įrankių kolekciją, visas dėžes ir daiktus žymėjo savo inicialais gotikiniu šriftu. Iš užsienio atsiveždavo kietmedžio, kuris Lietuvoje neauga. Laivų statymo procese būdavo daug darbo. Paruošiant medieną man įdomiausia tai, jog ąžuolinės bortų lentos būdavo lenkiamos paveikus jas karščiu ir vandens garais. Lentas įstačius į specialų rėmą, ant jų galų būdavo tvirtinami svoriai, po jomis užkuriamas laužas, ant kurio švirkštė vandenį. Kylantys garai suminkštindavo medieną, ir veikiant svoriais ją buvo galima išlenkti norimu kampu", - pasakojo muziejininkė.
J. Gižo pastatyti laivai pasklido po Kuršių neriją; šiame marių krante jis buvo vienintelis meistras. Dar ir apdairus. Atvažiavęs iš Ventės rago, vedė Evę Traušis (Trauschies), ilgamečio seniūno, kuris turėjo žirgų ir laivų, dukrą. Traušis giminė gyveno Drevernoje jau nuo XVII amžiaus. Taigi, patogiai įsikūrė, pasistatė dirbtuvę, laikė gyvulių. Nenuostabu, kad tapo turtingu žmogumi. Vėliau, jau būdamas septynių vaikų tėvas, Jonas išvykdavo laivo statyti į kitą vietovę, ir jo moteriai tekdavo prižiūrėti tą pulką.
Kai meistras pastatydavo laivą - kurėną, burvaltę, kiudelinę, bradinę ar plaustą sieliams tempti į Klaipėdą per Vilhelmo kanalą, padarydavo ir modeliuką. Laivo pavadinimas priklausė nuo tempiamo tinklo. Kiudelinė valtis tempė panašų į bulvių maišą kiudelį, du kurėnai tempė vieną tinklą kurną. Bet J. Gižo gamintais laivais žmonės ne tik žvejojo: plaukė į bažnyčią, valtimis parsiplukdydavo gyvulių ir šieno.
Būdavo įvairių žvejybos būdų. Baidomoji poledinė žūklė išsiskyrė tuo, kad mušdami ritmą žvejai bandydavo suvaryti žuvis į po ledu sustatytus tinklus. Šis žvejybos būdas - iš akmens amžiaus. Drevernos žvejai atvykdavo rogėmis arba burinėmis ledrogėmis. Ilgakočiu kirviu su pailginta pentimi iškirsdavo eketę, kad į ją suleistų tinklus. O tada, pasiruošę ir kitas eketes, leisdavo lentą ir ją mušdavo vienu ritmu: "Stinta - pūkis, stinta - pūkis." Tinklus traukdavo ir arkliais.
Valgydavo žalius ungurius
J. Gižas gamino ir vėtrunges su gan sudėtinga pamario miestelių simbolika, kurioje galėjai įskaityti, kaip turtinga gyvenvietė, kokie iškilūs pastatai, kiek žemės, koks šeimų skaičius, kiek laikyta gyvulių.
Anais laikais mariose galėjai sužvejoti eršketą ir lašišą, kurių jau nė kvapo nelikę. Smulkme būdavo šeriamos kiaulės, tręšiami pasėliai, kartais iš jos virdavo taukus pasišvietimui arba tepalui, kuriuo impregnuodavo batus. Pardavimui skirtas žuvis išdarinėdavo, sūdydavo, džiovindavo, rūkydavo; šį darbą atlikdavo moterys.
Įdomu tai, kad žvejai buvo pamėgę valgyti žalią, tik ką vandenyje pagautą ungurį: nuskutę, pjaustydavo kubeliais, apvoliodavo druskoje su pipirais ir svogūnu, ir kirto su juoda duona. Kas mėgavosi, o kas, stebėdamas, kaip valgomi dar virpantys ungurio gabalėliai, žiaukčiodavo už borto.
"Senatvėje J. Gižas susilaukė šlovės, aukštų įvertinimų parodose. Jo laivų modeliai išliko ir šiandien saugomi privačiose kolekcijose bei įvairių šalių muziejuose. Tačiau jo šeimos likimas nebuvo toks sklandus. Prieš II pasaulinį karą visi J. Gižo vaikai pasitraukė į Vokietiją, tėvo sodyboje liko gyventi dukra Evė - Drevernos šviesuolė. Ji savo troboje mokė ir auklėjo seserų vaikus, audė, rašė prisiminimus, buvo netekėjusi ir apie save sakė: "Aš - Drevernos merga." Po jos mirties sodyboje apsigyvenęs Evės sūnėnas nusmukdė trobas iki lūšnų. Šiandien mes vėl turime klestinčią ir gyvuojančią laivadirbio legendą drauge su jo sodyba", - baigė pasakojimą V. Žigienė.
Rašyti komentarą