Dreverna: ramiau, pigiau ir jaukiau?

Į Neringą – arba pažiūrėt iš bokšto, arba nuplaukt

Drevernos mažųjų laivų uoste galima apžiūrėti pagal autentiškas tradicijas pastatytą senovinį burinį kuršių laivą „Dreverna“. Prieplauka čia alsuoja poilsiu ir ramybe – vandenyje ramiai siūbuoja laiveliai, o ant suoliukų – kasdienius rūpesčius pamiršusios šeimos.

Norint aktyviau praleisti laiką, galima išsinuomoti baidares, kanojas, vandens dviračius, valtis, mintlentes, irklentes. Arba – bent jau palypėti į 15 metrų aukštį iškylantį Drevenos apžvalgos bokštą. Nors jo aukštis neprilygsta žymiausiems Lietuvos apžvalgos bokštams, vaizdas visgi – bene pats įspūdingiausias.

Nuo jo viršūnės akimis galima aprėpti ne tik Kuršių marias, bet žvilgsnis nusiris ir iki pačios Kuršių nerijos – geresniu oru net bus galima įžiūrėti miestus kitapus marių.

Beje, vaizdas nuo bokšto dar labiau atima žadą žiemą, kai marias sukausto ledas. Tuomet užšalusių Kuršių marių ir dangaus mėlis susilieja, o ledu tolyn keliaujančių žmonių siluetai primena fantastinį filmą.

Prieš porą metų dar daugiau žmonių į Dreverną atginė naujovė – keltas, sujungęs šį kaimą su Juodkrante kitapus Kuršių marių. Per porą sezonų jo populiarumas tik auga – šiemet keltas kursuos ne tris kartus per savaitę, kaip buvo praėjusiais metais, o kasdien.

Kelionė trunka pusvalandį, bilietas į vieną pusę kainuoja 5 eurus, o maršrutas, nors ir populiarus, bet tokių eilių kaip Klaipėdoje dar tikrai nėra. Poilsiautojai juo noriai naudojasi iš abiejų marių krantų – ne tik keliasi į Kuršių neriją, bet ir apsistojusieji ten dienai atplaukia apžiūrėti Mažosios Lietuvos lankytinų objektų – Rusnės, Ventės rago ir pan.

Vienintelė tokia sodyba Lietuvoje

Dreverną verta aplankyti net ir apsistojus kur kitur. Pirma stotelė čia – laivadirbio Jono Gižo etnografinė sodyba. Jonas Gižas buvo vienas turtingiausių šio krašto žmonių – turėjo nemažai pastatų, žemių, laivų ir septynis vaikus. Jaunėlė Ieva (Eva) seniai žinojo, kad ji netekės – mergaitei buvo griežtai pasakyta, kad jos pareiga yra nukaršinti tėvus. Buvo graži ir turtinga, tačiau visiškai atsidavus tėvų globai. Net ir tėvams mirus ji taip ir neištekėjo, tačiau už pasišventimą tėvams jai liko pagrindinė sodyba, kurią dabar galima aplankyti.

Vienas J.Gižo vaikas – Vilhelmas – su šeima buvo ištremtas į Sibirą, o likę išvyko į Vokietiją. Prieš kelerius metus Drevernoje apsilankęs laivadirbio vaikaitis Ernstas Gižas pasakojo, kaip jie tik per plauką nepateko į laivą, kuris būtų virtęs jų kapu.

1945 m. jis kartu su motina pasiryžo pabėgimui į Vokietiją. Iš Drevernos nuplaukė į Nidą, iš jos pėsti ėjo iki Kaliningrado, kur prisijungė prie begalės kitų pabėgėlių. Iš ten jie pasiekė Gdynią, po kurios teliko tik laivu pasiekti Vokietijos krantą. Ernstas su mama į jį nespėjo, tačiau pasirodė, kad laimei – jie būtų patekę į kruizinį laivą „Wilhelm Gustloff“, kurį plaukiantį Baltijos jūra subombardavo Sovietų Sąjunga. Manoma, kad žuvo daugiau nei 9 tūkst. žmonių – tai yra viena didžiausių laivo katastrofų per visą istoriją.

Daugiau apie tragišką Klaipėdos krašto žmonių istoriją Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo galite skaityti čia.

Lietuvoje iš Gižų šeimos liko gyventi tik Ieva. Ji puoselėjo šeimos tradicijas, net ir po tėvo mirties išsaugojo daug jo darbo instrumentų, įrankių. Žmonių atmintyje savo istorijomis išlaikė tėvo Jono ir jo amato prisiminimą.

Ieva Gižaitė mirė 1993 m. Po jos sodyba buvo labai apleista, čia niekas negyveno. Tik 2010 m. ji atidaryta lankytojams – čia buvo atvertos vienintelio etnografinio laivadirbio muziejaus Lietuvoje durys.

Muziejuje galima daug sužinoti apie retam kam matytą amatą – kaip prieš šimtą metų buvo statomi laivai. Sodybos vadovė Dovilė Vaičiulytė čia supažindina su laivadirbio įrankiais, pasakoja, kaip J.Gižas plaukiodavo iš vieno uosto į kitą ir atlikinėdavo užsakymus ir kodėl vėtrungės buvo tokios svarbios.

„Tai yra vienas įdomiausių šio krašto objektų“, – tikina ji. Visos valtelės išplaukdamos turėjo būti išsikėlusios vėtrungę ant stiebo. Neišsikelsi – bauda. Išsikelsi ne tokią – irgi.

„XIX a. viduryje, kai suaktyvėjo žvejyba Kuršių mariose, tuometinis inspektorius kiekvienam kaimui aplink marias skyrė atskirą ženklinimą. Vokiškas kraštas, vokiška sistema, vokiška tvarka“, – aiškina D.Vaičiulytė.

Visos marios buvo padalintos zonomis, ir kiekvieno kaimo žvejai galėjo žvejoti tik jai priklausančioje. „Tyčiom ar netyčiom Drevernos žvejys įplauks į Juodkrantės teritoriją (sakydavo, kad ten unguriai geriau kimba,) jį pamatys inspektorius, lieps sustoti, patikrins ir duos baudą. Jeigu valtis bus be vėtrungės – dar didesnę. O jeigu ne savo kaimo – išvis didžiausią“, – pasakoja sodybos vadovė.

Sodyboje yra ir paties J.Gižo daryta vėtrungė, skirta Nidos žvejui. Tiesa, joje nulupta viena detalė – svastika.

Pigesnė nakvynė prie Kuršių marių

Tačiau Dreverna toli gražu nėra tik uostas į Kuršių neriją. Čia, besikuriant vis daugiau pramogų, atsirado ir patrauklus nakvynės variantas – jau porą sezonų veikiantys nameliai, kurių kiekviename gali apsistoti iki 8 žmonių.

Vasaros sezono metu naktis dviem žmonėms jame kainuoja 60 eurų, o kiekvienas papildomas žmogus – 10 eurų. Tad, pavyzdžiui, aštuonių žmonių kompanija už nakvynę namelyje sumokės 120 eurų.

Tiesa, norint atrasti laisvą savaitgalį teks pavargti – beveik viskas jau buvo išgraibstyta dar metų pradžioje, 15min sakė bendrovės „Hortivita“ Turizmo padalinio vadovė Liudmila Juknienė. Ji pasakojo, kad šią vietą pamilę žmonės net pasirengę įvairiems variantams, kad nereikėtų ieškoti kitos vietos poilsiui. Pavyzdžiui, viena pora, negalėjusi visos savaitės leisti namelyje, jame apsistojo darbo dienomis, savaitgalį persikėlė į gretimai esantį kempingą, o po jo vėl grįžo į namelį.

Ne sezono metu kaina už naktį šiek tiek mažėja – iki 40 eurų už naktį dviem žmonėms. „Visą žiemą namelius irgi nuomojom, paklausa viršijo visus mūsų lūkesčius“, – tikino L.Juknienė.

Tokiu metu čia apsistojus nepatogumas gali kilti nebent dėl to, kad Drevernoje tuo metu nėra jokio restorano ar kavinės. Tačiau sezono metu šalia uosto veikia kavinė, o tikros pamarietiškos žuvienės paskanauti galima kaimo turizmo sodyboje „Strykis“. Nuo pastarosios stogo atsiveria ir panorama į palei Dreverną einantį Karaliaus Vilhelmo kanalą, kuriuo laivai iš Nemuno patekdavo į Klaipėdą, aplenkdami pavojingas Kuršių marias.