Dėl kūlgrindos verda aistros

Sovietmečiu pylė akmenis

Anot D.Nikitenkos, šio, vis dar paslaptingo akmenų tako plotis – per 2 m, o vandeniu prabrendamas ilgis – per 70 m. Iš kone vienodų kumščio dydžio lauko riedulių grįstą taką dumblėtoje, vandens sąžalynų užneštoje – ir taip pačios gamtos nuo pašaliečio akių, regis, stropiai užmaskuotoje - pelkėje D.Nikitenka pirmąsyk aptiko prieš 14 m.

Ilgus metus atmintyje saugotas atradimas vėl apie save priminė praėjusią vasarą, D.Nikitenkai sužinojus, kad aplink Kašučių ežerą yra pardavinėjama žemė. Kai sensacija apie galimą kūlgrindą iškilo į viešumą, ja ėmė domėtis Kultūros paveldo departamento (KPD) specialistai.

Tačiau praėjusiame tarybos posėdyje, Kretingos rajono paveldotvarkininkui Algirdui Mulvinskui atsiskaitant už metų darbus ir tarybos nariams pasidomėjus, koks yra kūlgrindos likimas, buvo atsakyta, jog tai nėra dėmesio vertas istorinis objektas ir nesą pagrindo įregistruoti jį Kultūros vertybių registre.

Tokias išvadas, pasak A.Mulvinsko, pateikė spėjamoje Kašučių kūlgrindoje šių metų vasarą apsilankę Kultūros paveldo centro archeologai Algirdas Skrupskelis ir Arūnas Strazdas.

Skeptišką nuomonę dėl kūlgrindos palaiko ir tarybos narys Povilas Turauskis, sovietmečiu vadovavęs Kašučių kolūkiui. „Ima juokas, kai sapalioja apie kūlgrindą. 1977 – 1978 m. atvykau dirbti į Kašučių kolūkį: paežerėje gyvenę žmonės paprašė supilti kelią per pelkę ligi jų sodybos. Apylinkėse buvo gausu akmenų, vežėme juos mašinomis ir vertėme į paežerę, pietinėje ežero pusėje. Suvežėme gal kokias 10 priekabų. Per melioraciją toje vietoje iškasėme kanalą, į upę nuleidome vandenį, - taip atsirado sekluma, ant akmenų nusėdo smėlis. O seklioje pelkėje tie akmenys ir atrodo kaip kūlgrinda. Ežero pakrantes atmintinai žinau, - esu išbraidęs, toj ežero uodegoj, žmonės jį ežerkakliu vadindavo, unguriai eidavo“, - skeptiškai kalbėjo P.Turauskis.

Mano buvus senovinį kelią

Tačiau šiemet gegužę apžiūrėti pelkę, lydimas D.Nikitenkos, atvykęs žinomas šalies archeologas G.Zabiela, šiuo metu vadovaujantis istorinės Klaipėdos piliavietės tyrimams, tvirtino dėl kūlgrindos turįs tvirtą savo nuomonę, kurią jis ginsiąs KPD vertinimo tarybos posėdyje.

„Nežinau, ką mano kai kurie asmenys, galbūt nė nebuvę toje vietoje, apie kurią kalbame. Negalima nuneigti reiškinio: akivaizdžiai matosi ne bet kaip supilti akmenys, o – kruopščiai sukrautas grindinys. Nesu tikras tik dėl kūlgrindos chronologijos, - jas sunku datuoti, nes Lietuvoje jų išlikę tik vienetai“, - kalbėjo G.Zabiela.

Anot archeologo, senovės Lietuvoje grįsti keliai buvo ilgaamžiai, jais žmonės naudojosi tūkstantmečius, ligi XIX a., kol Rusijos imperija nutiesė stabilius kelius. Jis mano, kad kuršių galimai grįsta kūlgrinda žmonės galėję naudotis ir vėliau – juo galėję trumpinti kelią į Kašučių dvarą, kurį XV – XVI a. valdė bajorai Sakeliai.

Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, tyrinėjęs baltiškojo periodo paveldą tose apylinkėse - geležies amžiaus kapinyną, 2 kuršių piliavietes, senovės žemdirbystės vietą - „Pajūrio naujienoms“ jau anksčiau prisipažino pats kūlgrindos nematęs, tačiau laikosi nuomonės, kad tai galėtų būti bajorų Sakelių per pelkę grįstas kelias į dvarvietę.

Archeologas Gintautas Zabiela stebisi, kaip natūralus vandens telkinys ir jame esanti kūlgrinda atsidūrė privačiose rankose.

Paslaptis gaubia paslaptį?

Tam, kad galima būtų tiksliai nustatyti brastos amžių, reikalinga atlikti archeologinius tyrimus. Tačiau Kašučių ežeras ir jo apylinkės priklauso privačiam asmeniui, valdančiam per 80 ha plotą, todėl tyrimus turi inicijuoti pats savininkas.

„Jau vien tai, kad Kašučių apylinkėse – apstu baltiškosios kultūros paminklų, iškyla nemaža tikimybė, kad egzistavo būtent tuo periodu grįsta kūlgrinda“, - teigė G.Zabiela.

Jam yra keista, kad paveldosaugos srityje dirbantiems žmonėms kyla abejonių dėl šio akmenimis grįsto tako: „Paveldotvarkininkai turi žinoti įstatymus. Juk jeigu kultūrinę vertę turinčiam objektui yra ne mažiau, kaip 50 metų, jis jau gali būti įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. O kas pasakys, kad brasta išgrįsta ne anksčiau, negu 1964 m.?“

KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas mano, jog objektas yra neabejotina paveldo vertybė, nepaisant, ar tai yra slėpiningoji kūlgrinda, ar brasta.

G.Zabiela įsitikinęs, jog kūlgrindos paslaptyje - gerokai gilesnė problema: „Kašučių ežeras yra privatizuotas, - gal todėl ir nenorima įteisinti šio objekto, - samprotavo G.Zabiela. – Ir išvis neįsivaizduoju, kokie įstatymai galioja Kretingos rajone: kaip pavyko privatizuoti vienintelį Kretingos rajone ežerą, kai Lietuvoje natūralūs vandens telkiniai priklauso valstybei?“

Izoliuota nuo visuomenės

D.Nikitenka neslėpė apmaudo, kad savo akimis pamatyti tą kūlgrindą tepanoro tik vienintelis G.Zabiela, o nuomonę reiškia tie, kurie joje nė nebuvo, arba kalba apie visai kitą vietą.

„Aš neabejoju, kad ten - tikrai kūlgrinda, nes jaunystėje jos apylinkes išbraidžiojau kaip jaunasis gamtininkas, stebėjęs paukščius. O aptikęs akmenų taką, ligi juosmens įsibridęs į vandenį klampodavau ligi išnaktų, - akmenų sankaupas išmatavau kone metrų tikslumu“.

Bendraudamas su istorikais bei archeologais, D.Nikitenka sukaupė pakankamai žinių, kad ši brasta nėra klasikinis kūlgrindos – slapto povandeninio tako iš pilies per pelkę – pavyzdys. Kašučių kūlgrinda tarytum veda į niekur, - iš abiejų jos pusių tyvuliuoja pelkės.

„Surinkau žinių, kad kūlgrinda galėjo būti ir sakralus takas į palaidojimų vietas. Vanduo baltų pasaulyje turėjo magišką reikšmę, tai – takoskyra tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, panirimas anapus. Protėviai turėjo tradiciją sudegintų žmonių kaulus suberti į pelkę. Šią versiją sustiprina ir faktas, kad už 150 m nuo šios vietos kraštotyros patriarchas Ignas Jablonskis buvo aptikęs akmenį su dubeniu, kurį, deja, melioratoriai suskaldė.“

Todėl jam apmaudu, jog šiandieną vietoj to, kad kretingiškiai galėtų didžiuotis unikaliu savo krašto paveldu, jo kratosi, o kūlgrinda lieka izoliuota nuo visuomenės.

KPD atstovės spaudai Eimantės Daukšaitės komentaras:

- Kašučių ežero spėjamos kūlgrindos klausimas nėra užmirštas: vyko parengiamieji posėdžiai, buvo tvarkomi dokumentai, ir archeologai buvo įpareigoti ištyrinėti vietovę. Archeologų nuomonės išsiskyrė, - G.Zabielos pastebėjimai yra labai vertingi. Tačiau galutinį sprendimą – įtraukti šį objektą į Kultūros vertybių registrą ar ne - priims KPD centro vertinimo taryba dar šiemet.