Darbėnuose meilė trunka 50 metų

Kai lankėmės Darbėnuose, čia gyvenantys Jonas ir Salomėja Galdikai buvo ką tik atšventę vyro 90 metų sukaktį. Užauginę aštuonis vaikus buvusi prekybininkė ir skardininkas šiandien džiaugiasi buvimu dviese. Kai Salomėja padainavo daugiau nei dešimties posmų savos kūrybos dainą apie meilę, romantiškus pasimatymus po beržu, pagalvojau, jog šis kūrinys gimė jaunystėje. Tačiau moteris sakė: "Dainą sukūriau būdama 80 metų, kai dėl ligos buvau apakusi." Štai ir įrodymas, kad amžius meilei - ne riba.

"Į jubiliejų suvažiavo penki sūnūs, trys dukros ir vienuolika anūkų: dainavome liaudies ir mano kūrybos dainas, ir šokome. Prisiminėme praeitį..." - sakė Salomėja.

Netekusi pirmojo vyro būdama 28 metų moteris liko su trimis vaikais. Ir turėjo praeiti penkeri vargo metai, kol sutiko, kaip ji sako, sau skirtą jaunikį, nors buvo įsikalbėjusi: "Antrą sykį ištekėčiau, jeigu būčiau išprotėjusi arba daug degtinės prigėrusi."

Apie sunkų pokario metą Salomėja net nenori kalbėti. Neramumai prasidėjo per pat linksmybes. Ji tada gyveno Laukžemėje, nuėjo su seserimi į kaimo šokius. Kai išspruko į kitą kambarį atsigerti, pamatė daug gražių vyrų su kostiumais, kurių šokių salėje nebuvo. Tai buvo partizanai... O kitą rytą buvo nušautas kaimynas. Ir prasidėjo: vakare eidavo miegoti ir nežinojo, kas bus: ar naktį pasirodys stribai, ar miškiniai, reikalaujantys maisto, drabužių. Nežinojai, ar liksi gyvas. Partizanai, sakė Salomėja, pyko ant tų, kurie šiltai namuose gyvena.

IŠPRANAŠAVO. Čigonė pasakė visą teisybę: Salomėja sulauks savo laimės valandos ir sutiks sau skirtąjį. Kukli vestuvinė fotografija tai patvirtina.

Pokariu moteris susituokė, gyveno Laukžemėje, gimė trys vaikai pametinukai, o vyras buvo palaidūnas. Dirbo vairuotoju. Vieną pirmadienį jis išvažiavo trąšų parvežti iš Kretingos. Stovėjo moteris iki vėlumos prie lango, laukė. Pradėjo ūkti traukinys - taip, kad net širdį vėrė. Ji pamanė, kad traukinys pervažiavo kokį didelį gyvulį. Rytą atvažiavo Salomėjos sesuo ir kaimynas su arkliu. Ji ir klausia: ar taip anksti bulves sodinsią? Atvykėliai pasakė, kad jos vyras yra sužeistas. Iškart dingtelėjo mintis, kad miškiniai užpuolė, susišaudymas įvyko. Kai nuvažiavo prie pervažos, milicininkai pasakė, kad vyras po traukiniu žuvo.

Bėda nutiko, kai mažiausiam Salomėjos vaikeliui buvo pusė metų, vyriausiajam - pustrečių, o maisto buvo likusi saujelė menkių. Išgyveno, kąsnį nuo savęs atitraukdama.

Suvedė perkūnija

"Vieną dieną mamytė pasakė, kad Darbėnų miestelyje atsirado naujas duonos kepėjas. Aš dirbau krautuvėje, ėmiau iš jo duoną. Jonas į mane net skersa akimi nepasižiūrėjo. Vieną pavakarį kepėjas su savo padėjėju atėjo į krautuvę, ir paklausė, gal atsirastų "šnapso" buteliukas. Juo prekiauti buvo uždrausta, bet kuri pardavėja neturėjo jo pasislėpusi?

"Aš parūpinau užkandos, ir kol tą buteliuką išgėrėm, kalbos daug atsirado. Padėjėjas pasakė, kad vakare gerą kiną rodys, bet aš nebuvau kino mėgėja, o į šokius galėjau kasdien eiti. Po filmo Jonas paklausė, ar galėtų mane palydėti, o aš: "O kodėl negalėsi - juk kelias platus yra."

Stabtelėjome po beržu. Kad pradės lyti, perkūnas griaudėja! Palindome po veranda, ir Jonas pasakė, kad tokiu oru negalės namo eiti, drabužius sugadins - turėčiau jį priimti. Pirmas pasimatymas, o aš jį namo parsivedžiau... Ten vietos nėr, vyko remontas. Tad sugulėme į lovą, surėmėme nugaras ir išmiegojom", - juokiasi pokalbininkė.

Po to kelias savaites nė žodžio vienas kitam nepasakė. Kol nesusitiko šokiuose. Po jų, sakė, "vaikščioti" pradėjo: ir susipyko, ir išsiskyrė dėl pavydo, anot moters, "senvaikiai visoms panoms tinka", tad varžovių buvo galybės. Atėjo Jonas ir pasiūlė: "Ženykimės, būsim tikroji šeima."

"Dėl vaikų iš pirmos santuokos neturėjau rūpesčių. Vyras juos mylėjo, bet vaikai ne iškart prisirišo; daug kaimynai kišosi, kurstė, kad tai ne tikras jų tėvas, neturi jo klausyti. Paskui vaikai atėjo į protą. O mes su Jonu išvis neturėjome dėl ko pyktis", - sakė Salomėja.

Pagimdė savo vyrui dar penkis vaikus, ir juos auginti buvo moters priedermė. Jonas turėjo darbo iki kaklo: dar septynerius metus dirbo kepykloje, po to kelių remonto valdyboje, vėliau - skardininku.

Vienas kitam pažadėti

"Kai uždarė kepyklą, dirbau akmens skaldykloje. Pasiimdavau savo gamybos kaltą, gręžiau akmenyje skylę, dėjome parako, kiek priklauso, ir sprogdinome. Reikėjo skuosti tolyn kaip zuikiui, tokiame darbe sapnuoti negalėjai", - vaizdingai pasakojo Jonas. Vėliau atsirado smalinė, tad virė smalą ir krosnis mūrijo. Paprasta žmogaus filosofija: darbas nuodingas, bet kažkam dirbti reikėjo. 1970 metais šešis mėnesius, palikęs šeimą, Vilniuje namus mūrijo, nes sostinėje trūko meistrų.

O grįžęs pradėjo skardinti stogus, greit išmoko. Kibirus darydavo, kurių trūko, juos parduodavo. Ir išėjęs į pensiją nemetė šio amato.

Kodėl ilgai buvo viengungis, o vėliau, nestokojantis jaunų panelių dėmesio, į žmonas paėmė moterį su trimis vaikais?

"Užtat, kad jis man žadėtas buvo", - įsiterpė Salomėja. Papasakojo nutikimą, kad dar gyvendama su pirmu sužadėtiniu nuvažiavo į turgų batų pirkti, prisistatė čigonė. Išskleidė kortas, sakė: "Mergaite, ką tu darai? Ruošiesi tuoktis ne su savuoju, su juo neilgai tegyvensi, o tavasis kažkur po "familiją" klajoja." Kai pasaulio šviesą išvydo pirmagimis, lenkė tą pačią lemtį žodis į žodį išbūrė: ir kad vyrą nelaimė ištiks, ir kad dar vaikų nuo kito susilauks. Ir tik jau apsivedę išsikalbėję su Jonu išsiaiškino, kad yra tolimi pusbroliai.

"Matai, visų panų nenuskinsi. Salomėja buvo darbšti, ne kokia palaidūnė, žinojau, kad galėsim kartu pyragą valgyti. O jei pasiėmei moteriškę - turi mylėti. Jeigu ko susišūkaudavom, tai tik dėl darbo, ką reikėtų kitaip namuose padaryti. Žmona norėjo, kad pagal jos norą namą statytume, bet paklausė manęs. Ji tik prie kalbos atrodo smarkesnė", - sakė Jonas.

Nei dovanomis jis savo moterį gyrėsi apipylęs; na, nebent kai pagimdydavo, palepindavo. O ši greit į vėžes stojosi: vyras naktimis į darbą išeidavo, o Salomėja įnikdavo siuvinėti lovatieses, pagalves, staltieses, kad greičiau laikas prabėgtų, kad ilgesys nesugriebtų. Ir pražydo lino audeklas lelijomis, rožėmis, rūtomis...

Sūnums išrinko žmonas

"Vaikai manęs klausė, tėvui kištis nereikėjo. Nuo penkerių metų amžiaus reikia darbo duoti. Vienas savaitę indus plovė, kitas grindis šluostė, nesvarbu, kad nevykusiai, bet jis savo darbą padirbo. Viską darėme kartu; sode yra 20 arų žemės, augo 150 vyšnių, o kiek slyvų, braškių, žirnių! Pas mažiausias turėjo savo ežią, o vienuolikmetis jau važiuodavo su manimi į Palangos turgų parduoti viską, ką užauginome", - pasakojo Salomėja.

Ir pridėjo: "Juk niekas nepatikės: nė vienas sūnus pypkės netraukia, nė vienas "šnapsės" netroško. Marčios irgi yra be saiko geros." Moteris prisipažino, kad dviem sūnums žmonas pati išrinko.

Pavartė dešimtos klasės vyriausiojo sūnaus albumą, ir Salomėja parodė gražiausią: "Ta man tinka." Kai sūnus išvažiavo mokytis į Vilnių virėjo specialybės, mergelė nukako jo aplankyti. Kai jį į armiją paėmė, atkakli ištikima draugė nuvažiavo ir ten... Įdomu tai, jog Salomėja atsimena kiekvieną šios poros meilės istorijos detalę.

Antras sūnus parėjo iš šokių, nusižiūrėjęs gražią mergelę, kuri daugiau sėdėjo negu šoko. Motina padrąsino sūnų Joną, ir po kurio laiko dar vienas vestuves atšoko.

Šnekų nestinga

Klausiu, koks gyvenimas dabar sieja Salomėją ir Joną. Juokėsi: "Sėdim, valgom ir šnekamės, o tos šnektos nestingam - ir apie jaunas dienas, ir apie dabartį." Pusryčius, kokią košę ar makaronus paruošia anksti atsikėlęs vyras, žmona ruošia pietus. Pensija jiedu patenkinti, o viskuo dukra aprūpina.

"Mes nesiskundžiam ir esam laimingi. Vaikai visi šeimas turi. Aš manau, kad Smetonos laikais buvo dideliai prastai, o dabar yra dideliai gerai. Mums užtenka, per daug ir nereikia... Kad tik sveikatos Dievas duotų; o tų ligų maišas, nevardinsiu. Kaip likimas skirs, taip ir bus: nepasirinksi, kuris anksčiau iš gyvenimo išeis", - sakė Salomėja.