Birutė Zeigienė: "Ne viskam tinka pinigų matas"

Vienoje kelionėje ponia, turinti sveikatos sutrikimų, kelių jau susėdusių į autobusą keleivių paprašė susikeisti vietomis. Kai sulaukė nepatenkintų žvilgsnių, daugiau prašyti nebesiryžo. Tuomet smulkutė trapi moteris, beje, irgi ne visai sveika - lūžusia ranka - pasiūlė savąją vietą.

Tai buvo Birutė Zeigienė, kuri šiemet pripažinta viena iš šešiolikos akcijos "Aš - pilietis" laureatų. Ne, ne už tą vietą autobuse ji pateko į pilietiškųjų sąrašus. Šią kuklią AB "Klaipėdos vanduo" darbuotoją siūlė ją pažįstantys žmonės. Jos kandidatūrą minėjo ir ponios Birutės globotinės. "Iš kur toje trapioje moteryje tiek jėgos?"- ne vienas nusistebi, kai sužino Birutę ne tik slaugant ir prižiūrint savo 80 metų mamytę, bet dar ir apsiėmusią globoti kelias senyvas vienišas moteris. Ir kyla logiškas klausimas: Birute, kam Jums to reikia? "O man, apmąstant dienos tėkmę, patinka sau pripažinti, kad ji buvo puiki. Nes aš spėjau ne tik savo tiesioginius darbus atlikti, bet šį tą ir gero, pinigais nematuojamo, nuveikti", - atsako ji. Ir prisipažįsta, kad ir sūnui savo gyvenimiškąjį atradimą pavyko perteikti. Jis su savo gyvenimo drauge sutvarkė šiai artimo žmogaus kapą. Ir kokia buvo nuostaba, kai kitą kartą vėl atėję to padaryti, rado raštelį, kuriame buvo prašomi atsiliepti nežinomi geradariai... Sūnus mamai prisipažino, kad tasai nuveikto gero darbo jausmas iš tiesų saldus.

B. Zeigienė nuo 2001 m. yra Raudonojo Kryžiaus draugijos savanorė. Kaip tik tuomet buvo vykdomas projektas "Savanorių dalyvavimas vienišų senų ligotų ir socialiai remtinų žmonių globoje namuose". Baigusi specialius kursus, B. Zeigienė gavo slaugytojos padėjėjos-savanorės sertifikatą ir aktyviai įsijungė į šį kilnų darbą. "Mano globojamoms moterims reikalinga ne tiek fizinė pagalba, kiek joms yra brangus paprasčiausias bendravimas. Dėl įvairių priežasčių globotinėms to stinga. Ir aš žinau: išsiruošusi pas vieną iš jų, be kelių valandų tikrai neišeisiu,- sakė B. Zeigienė. - Vasarą bendrauju tankiau. Važiuoju su globotinėmis, pavyzdžiui, į Botanikos sodą. Keliavom ir smėlio skulptūrų per Jūros šventę žiūrėti. Žiemą tai dažniausiai į bažnyčią moterys nuvedamos prašosi. Einame, kalbamės, grįžtame - vėl kalbamės. O telefonu tai jau nuolat bendraujame."

B. Zeigienė jau dvejus metus globoja 81-erių Birutę, kiek mažiau - 83-ejų ir 80-ies Moniką bei Valę. Anksčiau globotoji Lidija savo globėjai net pagiriamąją odę buvo surašiusi. "Ir, žinokit, man jos nuomonė, jausmai buvo labai brangūs",- prisipažino Birutė.

Birutė aktyviai dalyvauja ir Raudonojo Kryžiaus organizuojamose maisto banko rinkimo akcijose, kai reikia paramos nuo gamtos stichijų nukentėjusioms šalims, įsijungia į šį darbą rinkdama produktus ar lėšas.

Patys suprantate, visam tam reikia ir laiko, ir energijos. Užuot pažiūrėjus gerą filmą, paskaičius gerą knygą, pabendravus su anūkėliu. "Žinote, užtenka laiko ir tam", - papurto galvą Birutė. Ir kai ji energingai išstraksėjo iš redakcijos pas savo globotines, garbės žodis, pasijutau tokia apgailėtina, kad man nuolat stinga laiko net pačiai save pagloboti...